Atsisveikinimas su V. Geniu vyks trečiadienį, o jo kūną, paties pageidavimu, nutarta kremuoti.
„Be galo sunku rinkti žodžius. Tėtis labai ilgai su tuo kovojo, labai norėjo gyventi. Jis man – vyriškumo, tobulo vyro pavyzdys. Išsiskirti su juo yra beprotiškai sudėtinga. Prieš ketverius metus palaidojau mamą, dabar – tėtį.
Kad ir kokiame amžiuje bebūtume, liekame našlaičiais. Aš netenku besąlygiškos meilės. Nes tėvai myli vaikus besąlygiškai. Nesvarbu, kokia tu būtum: gera, negera, graži, negraži, laiminga ar ne“. Tėvų meilė – žemėje didžiausia.
Aš visą gyvenimą labai bijojau prarasti tėvus. Kai mirė mama, dar turėjau tėtį ir viską išgyvenau ramiau. Dabar aš jo jau nebeturiu. Ir mamą, ir tėtį pražudė tas prakeiktas vėžys. Labai sunki liga. Aš mačiau dvi iš eilės skirtingas mirtis: mama ramiai užmigo, o tėčiui sustojo širdis.
Paskutinę savaitę jis buvo hospise, kadangi jis jau nebegalėjo maitintis, jam reikėjo labai didelės medikų priežiūros. Aš labai dėkinga hospiso personalui, kuris tėčiui davė didžiulę paramą, medicininę pagalbą, rūpestį. Ten dirba nuostabūs, savo darbui atsidavę žmonės“, – kalbėjo Vaida.
Atlikėja mamos, garsios akordeonistės ir chorvedės Danutės Genienės neteko 2017 lapkritį. Ji mirė eidama 78 metus. Būtent mamai Vaida buvo dėkinga už savo karjerą. Ji ne tik paskatino dukterį dainuoti, bet ir kartu važinėjo koncertuoti, dalyvaudavo repeticijose. Vaida neslėpė, kad žmonos netektį tėtis išgyveno sudėtingai.
„Jis buvo be galo atsidavęs šeimai. Savo tėvelyje aš mačiau vyriškumo pavyzdį, kovą už savo moterį, už vaikus. Jis ir protu, ir jėga gynė šeimą ir beprotiškai mus mylėjo.
Mamos išėjimą jis išgyveno sunkiai, tačiau, kadangi mes visi gyvenome Vilniuje, padėjome vieni kitiems tą laiką išgyventi. Mudu gyvenome kaimynystėje, tad aš pati jam skyriau tikrai daug dėmesio. Atrodė, kad jis atsigavo, praėjo ketveri metai ir staiga vėžys“, – pasakojo Vaida.
Žinių troško iki paskutinio atodūsio
Jos tėtis, kaip pasakojo garsi dukra, buvo kilęs iš neturtingos penkių vaikų šeimos, tačiau, nepaisant sunkumų, gyvenime jam pavyko pasiekti išties daug. Vyras visada norėjo mokytis ir žinių siekė niekieno neskatinamas.
„Baigęs aštuonias klases Latavos kaime, jis žinojo, kad yra du keliai: arba eiti dirbti į kolūkį, arba siekti svajonės savo jėgomis. Tad jis sėdo ant tokio visiškai sukežusio dviratuko ir nuvažiavo į Anykščius, Jono Biliūno mokyklą, kur pasikalbėjęs su direktore paprašė, kad priimtų jį mokytis toliau. Taip ir prasidėjo jo mokslo kelias. Paskui jis baigė kelis universitetus. Ilgą laiką iki pat pensijos dirbo Molėtuose, o paskui atvyko į Vilnių“, – kalbėjo žinoma moteris.
Tėvai Vaidą užaugino Molėtuose, o užaugusi ji persikėlė į sostinę. Kai atlikėja pagimdė sūnų, sulaukę pensijos jos tėveliai taip pat persikėlė gyventi arčiau dukters. Pašnekovė pasakoja, kad jiedu buvo be galo patenkinti gyvenimu sostinėje, o jos tėtis ypač mėgavosi kultūrine veikla.
„Jis visada studijavo, skaitė. Jis ir mirė dar šviesaus proto. Be galo baisu žinoti, kad žmogus prieš mirtį suvokia, jog viskas – kito kelio nebėra. Sveikas protas jį lydėjo iki pat sustojant širdžiai. Mano tėtis buvo labai jautrus, literatūriškas ir jo dvasia buvo be galo stipri. Koks jis buvo stiprus! Jis be galo norėjo gyventi ir drąsiai kovėsi su savo liga. Jis iki pat paskutinių galimybių skaitė knygas.
Vos prieš dvi-tris savaitės jis liovėsi skaityti ir dar turėjo planų studijuoti. Tiesiog negalėjo leisti protui nieko neveikti. Sekmadienį, po koncerto, aš nuvažiavau pas jį į ligoninę ir jis man sako: „Neturiu čia veiklos, namuose bent jau daugiau matyčiau“. Nors suvokėme, kad tai yra neįmanoma, dar turėjome minčių jį parsivežti", - pasakojo V. Genytė.
Neįkainojamas palikimas ir lemtingi žodžiai
Iškeliaudamas vyras paliko šeimai neįkainojamą palikimą. Dar prieš tris savaites jis pats automobiliu važiavo į sodą Molėtuose patikrinti, kaip auga žirniai, kurių ištisas lysves pasėjo vasaros skanėstą taip mėgstančiam anūkui.
„Molėtų kraštą jis apskritai labai mylėjo, nes ten išgyveno gražiausius ir prasmingiausius savo gyvenimo metus. Jis labai mylėjo ir savo sodą, kuriame obelys duoda vaisius kas dvejus metus. Kadangi pernai visi medžiai buvo aplipę obuoliais, šiemet jų būti neturėjo. Tačiau pavasarį jos ir vėl nuostabiai pražydo – rudenį vėl bus daug obuolių. Kadangi mano tėtis labai literatūriškas, jis tarsi žinodamas pasakė: „Turbūt sodas irgi atsisveikina su manimi“, – pasakojo dainininkė.
„Aš tiesiog noriu tikėti, kad tėvai niekada nepalieka savo vaikų ir tas amžinas gyvenimas vis tiktai yra. Tas tikėjimas kažkuria prasme ramina. Nors nė vienas nežinome, kas bus ir mes visi bijome mirties. Galime tik įsivaizduoti. Bet aš labai noriu tikėti, kad jis yra šalia“, – pokalbį užbaigė Vaida.