Atvira, paprasta ir šilta – tokia yra Mantvydo kūryba. Toks yra ir pats Mantvydas, nebijantis atsiverti ir išsakyti savo mintis tiek raštu, tiek bendraudamas realybėje. Tiesa, jaunasis kūrėjas prisipažįsta, kad juokiasi retai, tačiau jokiu būdu nesako, jog yra nelaimingas. Pagrindinio Lietuvos naujienų portalo DELFI skaitytojus supažindiname su jaunuoju talentu.
- Mantvydai, kaip pradėjai rašyti?
- Turi išskirtinį rašymo stilių. Galbūt jis ir traukia skaitytojus?
- Neslėpkime – žmonės šiais laikais tingi daug skaityti. Aš šiek tiek eksperimentuoju – stebiu, kas žmonėms patinka, ir kas ne. Esu pastebėjęs, kad kūriniai, kurie man yra gražūs, dažniausiai skaitytojams nepatinka, ir atvirkščiai. Dažniausia tai – didesnės apimties tekstai.
Nors dabar jau priverčiu skaitytojus perskaityti ir didesnius tekstus (šypsosi). O mano braižas... galbūt tai atvirumas, paprastumas? Manęs dažnai klausia, ar man nesudėtinga atsiverti, nes aš rašau tai, ką jaučiu ir galvoju. Aš manau, kad atvirumas ir traukia žmones. Tam, kad nepamirščiau savo minčių, visada šalia savęs turiu tušinuką, sąsiuvinį. Būna, atsikeli trečią nakties ir griebiesi popieriaus lapo – tokia kūrėjo dalia. Beje, turiu savo kūrimo taisykles, pavyzdžiui, stengiuosi nenaudoti rimo, nes jis sugadina, subanalina žodžius.
- Kol kas dar nesi išleidęs knygos. Ar nemanai, kad rašytoju tampama tik tuomet, kai yra išleidžiama knyga?
- Vengiu tokių žodžių kaip rašytojas. Mano nuomone, tokį vardą reikia užsitarnauti. O kalbant apie knygos išleidimą... nebe tie laikai, kai kūrėjas gali publikuoti savo darbus vien popieriuje. Jei internete tave žmonės žino kaip rašytoją, skaito tavo kūrinius, gal tu ir esi rašytojas? Man pačiam sunku apie tai spręsti. Daug žmonių man rašo, kad galėčiau leisti knygą, todėl parašiau porai leidyklų, tačiau kol kas dar nėra atsakymų. Tikiu, kad turėtų pavykti.
Aš manau, kad popierinės knygos neišnyks, nes jas skaitant apima visai kitas jausmas, nei skaitant knygas per planšetes. Šiuolaikiniai jaunieji rašytojai turėtų kitaip pažvelgti į rašymą, pabandyti perteikti jį kitu formatu. Jei man pavyktų išleisti knygą, tai būtų lyg paskatinimas jauniesiems rašytojus kurti.
- Ką pats mėgsti skaityti, gal turi rašytojų - autoritetų?
- Šiandien važiuodamas traukiniu iš Kauno į Vilnių, skaičiau knygą. Knygą su savimi visada stengiuosi turėti, tik ne visuomet atsiranda laiko ją paskaityti. Mėgstamiausias rašytojas – Čarlzas Bukovksis. Jis mane įkvepia, labai patinka jo rašymo stilius – kiek atžagarus, vulgarus, tačiau kitoks, nei kitų rašytojų. Esu perskaitęs beveik visas jo knygas. Kai dirbau tokį darbą, kuriame turėjau nemažai laisvo laiko, buvau davęs sau priesaiką nusipirkti knygą bent kartą per porą savaičių. Skaitymas praplečia mano kalbos spektrą, kažkur pasąmonėje nusėda visi knygose perskaityti epitetai, išraiškingi žodžiai, kuriuos vėliau galima panaudoti ir savo kūryboje.
- Pastebėjau, kad dažniausiai komentarus po tavo eilėmis rašo merginos. Kodėl vaikinai nerodo tokio didelio susidomėjimo?
- Ar turi įkvepėją, mūzą? O gal tave įkvepia visos moterys, kurios yra aplink?
- Yra žmonių, kurie reiškia daugiau, nei kiti... Per savo gyvenimą susipažinau su daugybe moterų, ir aiškiai pastebiu jų visų skirtumus. Mėgstu sedėti kokioje nors kavinėje ir žiūrėti į žmones. Visuomet pastebiu moterų elgesio manieras, pasitikėjimą savimi, stebiu, kaip jos bendrauja. Iš to ir gimsta mano kūryba.
Jei atvirai, šiuo metu panelės neturiu. Keisčiausia, kad mano draugai, pažįstami galvoja, kad aš rašymu noriu išlieti nuoskaudą. Žinoma, aš norėčiau surasti žmogų, su kuriuo galėčiau dalintis savo pasauliu. Bet juk yra ir kitų mane įkvepiančių žmonių, be to, esu jaunas, nėra kur skubėti. Aš kartu galiu būti tik su žmogumi, kurį iš tikrųjų myliu.
- Ką manai apie lietuvišką popsinę kultūrą?
- Baigei politikos mokslus. Politikai reikia aštraus, racionalaus mąstymo, o rašytojas juk lyriškas, romantiškas.
- Kiti žmonės galėtų geriau pasakyti, koks esu, nei aš pats. Pastebiu, kad kai kurie mano draugai kartais keistai į mane reaguoja... Būna, sukuriu kokį tekstą, ir manęs klausia: kas tau buvo, ką tu jautei? Jie įsivaizduoja žinantys, ką aš tuo metu jaučiau, išgyvenau, nors žmogaus vidaus neįmanoma įžvelgti. Pats mėgstu būti kompanijoje, bet ta kompanija turi būti man artima. Pavyzdžiui, aš niekada nesijuokiu, kai man nebūna juokinga. Ir šiaip juokiuosi gana retai. Tačiau tikrai nėra taip, kad nuolat sėdžiu namie ir rašau, nesu asketas. Man patinka būti vienam, bet neapleidžiu socialinio gyvenimo, susitinku su draugais.
Kalbant apie lyriškumą, jis dažnai tapatinamas su liūdesiu. Iš tiesų, kai žmogui yra liūdna, jis viską mato labai aštriai, kritiškai. Tuomet tikrai galima sukurti kažką paveikaus ir griebiančio už širdies. Bet kai būni laimingas, irgi gali kurti. Aš šiuo metu nusprendžiau būti laimingas ir nesinervinti dėl smulkmenų. Nes norisi ir laime dalintis!
- Kokie tavo ateities planai?
- Dirbau reklamos agentūroje, man ten gerai sekėsi, todėl nusprendžiau pradėti savo verslą. Atidarysime įmonę, susijusią su socialine medija. O per šiuos ateinančius metus norėčiau išleisti knygą ir, žinoma, rašyti. Rašymo apleisti tikrai neketinu. Mano planuose – ir skaitymo vakaras mano kūrybos gerbėjams. Būtų labai smagu, jei manęs pasiklausyti, o ne vien sekti internete, susirinktų būrys ištikimiausių skaitytojų.