Virginijos Kochanskytės ketvirtasis dienoraštis:
V. Kochanskytė: „Po šiandienos kelionės supratau, kad jei pati gyvenčiau tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neičiau, ir namuose gimdyčiau“
Ketvirtadienis. Kaip jau įpratome – ankstyvą rytą mus pažadino gaidžiai. Skubėjome susiruošti, nes keliavome į kalnus. UNICEF yra apsisprendusi padėti patiems skurdžiausiems, gyvenantiems atokiausiai nuo bet kokių centrų. Stato ten medicinos centrus, aprūpina juos reikalingiausiomis priemonėmis. Nes jei mirtį nešanti bacila ten įsisuka, tai mažai kas turi vilties išgyventi. Kokią valandą vinguriavome miesto gatvelėmis, kol pirmą kartą per šią savaitę pamatėme uostą ir jūrą. Džipai tratėdami liūties išplautu molio ir akmenų keliu įnirtingai kabinosi į kalnus, kol pagaliau išsiveržėme į sodriai žaliuojančią tropikų gamtą. Nežinau kaip būtų pavykę prasilenkti, jei priešpriešais būtume sutikę kitą mašiną.
Vairuotojams šis kelias, atrodo, buvo nesunkiai įveikiamas, o mums gerokai adrenalino į kraują pripumpavo. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vien kalnai (jie užima 70% Haičio teritorijos), kurių atšlaitėse glaudžiasi medinės trobelės, palmių, mango, avokado, bananų giraitės. Didžiuliais nešuliais apkrauti lėtai judėjo asiliukai ir mažučiai, liesi arkliai. O kaip čia praverstų mūsų tvirti, kresni, ištvermingi arkliai – žemaitukai... Tik neaišku, kaip jie ištvertų tą perkūnišką karštį...
Kai po kelių valandų kelionės pasiekėme medicinos centrą, tarpduryje mūsų jau lūkuriavo medicinos seselė. Labai maloni, gerų akių, rūpestinga. Kažkokiu švelniu vidiniu švytėjimu ji priminė pernai metais Tanzanijos kalnuose sutiktą medicinos seselę. Bendras junginys tarp jų yra tas, kad abi iš mažens svajojo darbuotis medicinoje. Tokiose aplinkybėse, kokiose jos triūsia, ištverti gali tik pasišventęs žmogus. Seselė aprodė savo darbo vietą, papasakojo apie problemas su kuriomis susiduria, o tada, jos lydimi, išskubėjome lankyti nelaimingos šeimos – mama neseniai palaidojo du vaikus, kurių vienas mirė nesulaukęs nė metukų, kito visai neseniai neteko gimdydama namuose. Priežastis – nebuvo pasiskiepijusi nei mama, nei paskiepyti jos vaikai.
Važiavome su mašinomis dar gerą kelio galą, o tada jau kalnų keliuku pėdavome dusinančiame karštyje. Kodėl gi nepasiskiepijus, kol dar neištiko skaudi nelaimė? Visų pirma, motinos neturi informacijos apie skiepų būtinumą – nežino, kad ne tik ji pati, bet ir jos vaikas gali būti apsaugotas nuo šešių mirtį nešančių ligų, taip paplitusių skurdžiose šalyse. Antra, – jei ir žinotų, tai atstumai iki medicinos centrų tokie dideli ir sunkiai įveikiami, o ir kam paliksi kitus vaikus... Po šiandienos kelionės supranti, kad jei pati gyventum tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neitum, ir namuose gimdytum.