– Prieš kiek laiko atvykote gyventi į Londoną ir kodėl taip nusprendėte? Juk Lietuvoje, atrodo, jūsų laukė šlovė?
– Į Londoną atvykau 2011-11-11. Tik nusileidusi pastebėjau datą, nes skridau iš Los Andželo, tad data, įrašyta biliete, buvo kita.
Man tiesiog reikėjo pokyčių, reikėjo iššūkių, norėjau išmėginti save ten, kur nesu bandžiusi. Pavyzdžiui, man visada atrodė žavus padavėjos ar barmenės darbas, ir to norėjau seniai, nes iškart po mokyklos patekau į realybės šou, o po to prasidėjo turai, koncertai, renginiai. Neturėjau galimybės nei tikra studente pabūti, nei tikrai dėl savo uždarbio paprakaituoti.
– Gyvendama Anglijoje dažnai vykdavote (gal tebevykstate) į Lietuvą. Kaip apibūdintumėte tokį gyvenimo būdą?
– Na, jau kuris laikas esu išvykusi iš Londono ir tik kartkartėmis ten apsilankau, nes turiu draugų, giminių. Iš tikrųjų, kai man Lietuvoje pasiūlė vesti vieną televizijos projektą, daug negalvojusi sutikau, nes naujovės mane visada žavėjo ir traukė. Tik vėliau, pranešusi savo darbdaviams Londone, kad noriu keliauti, ką jie man kuo puikiausiai leido daryti dalyvaujant „Auksiniame balse“ (Tuo metu dirbau dainininke privačiam džiazo ir karaokės klube, o mano darbo grafikas buvo itin lankstus), ir išmėginti savo jėgas laidų vedėjos amplua, supratau, jog šįkart palaikymo nesulauksiu ir, ko gero, Lietuvoje galėsiu būti, kiek tinkama. Nors projektas greitai pasibaigė, iškart sulaukiau pasiūlymo dalyvauti Eurovizijos dainų atrankoje, o aš, kai jau ko nors imuosi, tai visa širdim, tad veiklos tuomet ir Lietuvoje užteko.
– Jei jūsų paklaustų apie namus, kurią šalį įvardytumėte dabartine gyvenamąja vieta, o kurią – savo namais?
– Į šį klausimą iki šiol neturiu atsakymo. Yra gimtinė, tėviškė – Lietuva, o namai? Turbūt – visas pasaulis, nes neturiu nei stabilios nuolatinės gyvenamosios vietos, nei vizijos, kur tokia vieta galėtų būti.
– Dažnai „naujai iškepti“ emigrantai griebiasi bet kokio darbo. Jums nutiko panašiai ar iškart pradėjote dainuoti?
– Be abejo, kad dirbau. Nes, kaip jau minėjau, to norėjau. Buvau superdarbuotoja ir greitai net maitinimo sferoje pradėjau kilti tariamais karjeros laipteliais, bet aiškiai pasakiau viršininkams, jog man tai tėra pramoga ir rimtų, atsakingų pareigų imtis nenoriu, nes tai toli gražu ne ta sritis, kur save įsivaizduoju ateity. Padirbau pusmetį, tada visą vasarą laksčiau atostogaudama, o grįžusi į Angliją pradėjau rimtai ieškoti dainininkės darbo. Nežinau kaip man tatai pavyko, nes, logiškai pagalvojus, ar dažnai pasitaiko stabilių tokios nestabilios profesijos darbų? Tad, sakyčiau, man tiesiog nuostabiai pasisekė.
Nuo pat pradžių Londone eidavom su sese į džiazo „jam‘us“ (improvizuoti muzikantų pasirodymai, aut. past.) ir įvairius koncertus bei stengėmės susipažinti su vietos muzikantais. Galvojau vien tik apie muziką.
– Žvaigždžių gyvenimas kai kuriems atrodo lengvas. Su kokiais rūpesčiais susiduriate dėl žiniasklaidos dėmesio?
– Dabar nė nepasakysiu. Negalėčiau ko nors išskirti, nes nemalonius dalykus stengiuosi nustumti užmarštin, o pastaruoju metu su spauda ir televizija stengiuosi bendrauti tik labai minimaliai, labai dalykiškai ir konstruktyviai.
– Papasakokite apie dalyvavimą „Eurovizijoje“. Kaip iš tiesų atrodo tokio konkurso užkulisiai?
– Iš tikrųjų šis renginys yra tiesiog puikus puikiai organizuoto darbo pavyzdys. Ten viskas vyksta laiku, tiksliai, vietoje, be didelių nukrypimų nuo sekundinės laikrodžio rodyklės, su plačia šypsena ir visuotine teigiama energija. Tebūnie kitąkart ir ne pačia nuoširdžiausia, bet negaliu tų žmonių kaltinti, nes jie privalo pasirūpinti visais susirinkusiaisiais, o tam reikia daug pastangų. Visa ši organizacija mane stipriai sužavėjo.
– Ar prieš pasirodymus ir per repeticijas jaučiama konkurencija?
– Visi dalyviai būna tiek susikaupę, kad net retai vieni kitus pastebi. Vieni tamposi, kiti medituoja, treti nesustodami dainuoja – kiekvienas būna pasinėręs į save...
– Dalyvavote ne viename muzikiniame konkurse. Kuris jums įsiminė labiausiai ir turėjo didžiausią įtaką jums kaip asmenybei?
– Gal, sakyčiau, „Auksinis balsas“? Nesu tikra, bet manau, kad jis kažką gilesnio manyje paliko, ko negalėčiau apibūdinti niekaip kitaip, tik branda. Nors ir šis apibūdinimas turbūt nėra pats tiksliausias.
– Socialiniuose tinkluose žmonės jus apibūdina kaip pasipūtusią žvaigždę, Londone tokia neatrodote. Galbūt Lietuvoje pavargstate nuo dėmesio?
– Tiesiog Londono minioje jaučiuosi tikrai nematoma ir neįpareigota. O lietuviai Lietuvoje linkę vieni iš kitų labai daug reikalauti. Turi būti pasitempęs ir įsitempęs, kitaip esi tinginys. Mano atveju, dargi privalai ir visiems šypsotis, nors tai turbūt ne visada įmanoma. Greitai atsirastų gausybė mimikos raukšlių, o jų su amžium ir taip randasi (juokiasi).
– Laikote save žvaigžde?
– Jokiais būdais! Ir nenustebkite mane gatvėje pamatę su paplyšusiais džinsais, be makiažo ar bėgančią kur nors „po prakaitu“. Žodis „žvaigždė“ man niekada „nelipo“ ir vargu, ar kada „prilips“.
– Sakoma, kad pramogų pasaulio atstovams sunku rasti tikrų draugų. Ar pasitaiko, jog aplinkiniai bendrauja su jumis tik dėl jūsų darbo?
– Gal ir pasitaiko, bet jeigu jie geri žmonės, tai kodėl ne? O kai naudos gaus, tai atsisveikinsime, bet kol kas taip, tikiu, nėra nutikę – ir apsaugok, Dieve.
– Dauguma garsių žmonių skundžiasi interneto komentatorių elgesiu. Ką norėtumėte pasakyti ar ko paprašyti visų, virtualiai išsakančių savo nuomonę apie jus?
– Na, bent jau nesikeiktų ir rašytų taisyklinga lietuvių kalba. O šiaip... Ateikite į mano koncertą. Pamatysite tikrąją mane, gal net pradėsiu jums patikti?