Pagrindiniam Lietuvos naujienų portalui DELFI V. Macijauskienė papasakojo, kaip pasikeitė gyvenimas sulaukus dukrytės, kur ji semiasi žinių apie vaikų priežiūrą ir ugdymą bei kokie rezultatai labiausiai džiugina jaunus tėvus.
„Sekasi puikiai, vaikai auga ir tai džiugina“, – pradėjusi pasakojimą DELFI sakė Viktorija, o paklausta, ar pasijuto, kad namuose darbų ir rūpesčių nuo šių metų balandžio - dvigubai daugiau - patvirtino, kad vaikų auginimas - didelis darbas.
Ji tvirtino suprantanti, kad šiuo metu yra toks gyvenimo etapas, kurio metu jiedu su Arvydu vaikams yra svarbiausi, be galo reikalingi.
„Nenorime šių akimirkų iš vaikų atimti. Mūsų meilė vaikams dabar pati svarbiausia“, – pasakojo A. Macijausko žmona.
Pasiteiravus, ar turi pagalbininkų, kurie padėtų namų ruošoje, V. Macijauskienė sakė, jog retkarčiais pasinaudoja savo ir sutuoktinio tėvų pagalba. Kai jiedu su Arvydu nori apsilankyti kine, restorane ar draugų rengiamame vakarėlyje, seneliai visuomet noriai pavaduoja jaunuosius tėvus.
„Tačiau buities darbus dalijamės su vyru. Arvydas puikiai gamina maistą. Be abejo balandėlių neruošiame, dažniausiai renkamės greičiau pagaminamus patiekalus. Mėgstame namuose gamintą šviežią maistą, norime, kad ir vaikai matytų šį pavyzdį“, – pasakojo ji.
Pasiteiravus, kaip pavyko pirmagimiui suformuoti nuomonę, kad su Gabriele šiam nesinori konkuruoti, o priešingai, pagelbėti mamai namų ruošoje, V. Macijauskienė tikino dar nėštumo metu, kai pradėjo ryškėti pilvukas, daug laiko skyrusi pokalbiams, paaiškino Laurynui apie būsimus sesers poreikius.
„Pasakodavau jam ir prieš miegą, kaip reikės viskuo su sesute dalintis, kaip reikės drauge žaisti. Kadangi daug domėjausi vaikų auklėjimų, informacijos sėmiausi literatūroje. Manau, Laurynas nejaučia jokio pavydo dėl to, kad tėvų meilės ir dėmesio sulaukia ne mažiau ir po sesers gimimo. Mums visi pažįstami sakė, kad konkurencija tarp vaikų bus. Sakė, reikia dar šiek tiek palaukti, ir turėtų prasidėti sūnaus ožiukai. Laukiame laukiame ir nieko panašaus nesulaukiame. Manau, tai dėl mūsų - Arvydo ir mano - įdirbio. Labai stengiamės, kad Laurynas nesijaustų atstumtas, visuomet leidžiu jį prie sesutės. Leidžiu ir ją paglostyti, ir atnešti kremą prireikus. Jis dalyvauja šeimos gyvenime“, – DELFI apie dviejų atžalų auginimą pasakojo V. Macijauskienė.
„Vaikas - ne daiktas. Vaikų auginimui norėjau pasiruošti kaip įmanoma geriau. Ieškojau į lietuvių kalbą išverstų bestselerių, skaičiau knygas ir angliškai. Kai kurias knygas pirkau knygynuose, kai kurias atsisiunčiau internetu. Iš kiekvienos knygos atsirinkdavau, kas naudinga ir svarbu. Laikui bėgant perskaitytos mintys tapo ne taisyklėmis vaikui, o tam tikrais jo įpročiais“, – DELFI pasakojo pašnekovė.
Iš pradžių Viktorija domėjosi vaiko priežiūros subtilybėmis, sūnui ūgtelėjus, pradėjus formuotis jo charakteriui, jauna mama ėmė taikyti įvairias ugdymo metodikas, kurios buvo priimtinos šeimai ir patikino, kad rezultatais džiaugiasi jau dabar. Tai tėvams suteikia pasitikėjimo.
Daug perskaitytų nuorodų, taisyklių ir dėsnių apie vaikų auginimą ir ugdymą sutapo su V. Macijauskienės nuojauta. Moteris sakė diena iš dienos augant vaikams suprantanti, kad tam tikra informacija knygose pateikiama ne šiaip sau.
„Į savo vaikus žiūrime liberaliai, vertiname juos kaip draugus, bendraujame kaip su suaugusiais žmonėmis. Jei matome, kad vaikas liūdi, leidžiame jam pajusti, kad suprantame jo patiriamas emocijas ir išgyvenimus, paaiškiname, kaip jį mylime. Einame visi drauge į parduotuvę, Laurynui leidžiame pačiam išsirinkti tam tikrus produktus, paaiškiname, kuris produktas tinkamas vartojimui, o kuris - ne visai, aiškiname apie tam tikrų produktų sudėti, naudą. Priėję prie kasos sūnui taip pat leidžiame kasininkei paduoti banko kortelę. Siekiame, kad vaikas pats mokėtų išsirinkti, dalyvautų šeimos kasdieniame gyvenime“, – DELFI pasakojo V. Macijauskienė.
Pašnekovė pabrėžė esanti be galo dėkinga Dievui už tai, kad savo vaikus ugdyti ir jiems skirti daug laiko gali pati. Moteris sakė, jog nenorėtų, kad vaiką ugdytų ir mokytų kitas asmuo, pavyzdžiui, auklė.
„Būna, pavargstame, būna, kad seneliai vakare mudu su Arvydu kur nors išleidžia, tačiau mums to tikrai užtenka. Vaikų auginimą laikome darbu, bet jis - be galo svarbus ir vaikams, ir mums patiems“, – apie motinystę ir šeimos gyvenimą kalbėjo V. Macijauskienė.
Pasiteiravus apie tolimesnius planus, susijusius su vaikų ugdymu, Viktorija sakė, jog norėtų, kad ūgtelėję vaikai mokyklas lankytų Lietuvoje. Esą tik vėliau spręs, kur Laurynas ir Gabrielė studijuos, mat apie jų gabumus, galimybes ir norus šiandien kalbėti anksti.