Kaip rašoma A. Adamkienės jubiliejaus proga išleistos Ingos Liutkevičienės sudarytoje knygoje „Alma“, prezidento V. Adamkaus ir A. Nutautaitės (Adamkienės) šeimas iš Lietuvos 1944-aisiais metais išvijo besiartinanti trėmimų banga. Lietuvoje abiejų jaunuolių keliai nebuvo susikirtę, jie susipažino Vokietijoje įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje. Tačiau baigus gimnaziją jų keliai vėl išsiskyrė ir susikirto Jungtinėse Valstijose – ten jaunuoliai susituokė.
„Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – knygoje „Alma“ cituojamas V. Adamkus.
Įdomu tai, kad V. Adamkus yra dėkingas savo žmonai už baigtus aukštuosius mokslus.
Gyvendama JAV pora buvo neseniai susituokusi, A. Adamkienė įsidarbino už menką atlyginimą, kad tik V. Adamkus galėtų mokytis universitete.
„Ir tais sunkiais momentais ji visuomet būdavo geros nuotaikos, besišypsanti. Nors skaičiavome centus, ji sugebėdavo pagaminti maisto. O pinigų visuomet labai trūkdavo. Galiu pasakyti vieną pavyzdį. Amerikoje kas savaitę penktadieniais mokėdavo algą, bet alga nebūdavo didelė. Prisimenu, kartais tekdavo kratyti visas kišenes, ieškant 10 centų tramvajaus bilietui, kad Alma galėtų nuvažiuoti į darbą ir pasiimti algą, kad galėtume kitą savaitę išgyventi“, – pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.
Lietuvoje A. Adamkienė, būdama pirmoji šalies dama, labiausiai rūpinosi paramos ir labdaros projektais, jai ypač spaudė širdį dėl apleistų vaikų ir senelių.
„Prisimenu, Amerikoje mano sesuo pirkdavo loterijos bilietus ir fantazuodavo, ką darytų, jei laimėtų milijoną dolerių. O jeigu aš laimėčiau milijoną dolerių, galvodavau, pastatyčiau senelių namus. Patogius ir gerus namus, kuriuose žmonėms nereikėtų gyventi vienam kambary po du tris, bet kiekvienas turėtų nors po kambarį ar net po du, kad jaustųsi gyveną visavertį gyvenimą“, – pasakojo prezidento žmona.
Pati A. Adamkienė save apibūdina kaip bijančią netikėtų pasiūlymų ar sumanymų. Tarkime, jei vyras ką pasiūlydavo, jos pirmoji reakcija būdavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. „Bet kai susiduri su neišvengiamu faktu ir žinai, kad kitaip nebus, supranti, kad reikia, tai darai, ką gali“, – knygoje pasakojo moteris.
„Daugiausia gyvenime dariau viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad būčiau labai norėjusi. Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų“, – sako A. Adamkienė.
Visi A. Adamkienę pažįstantys žmonės sako, kad ji pasižymi kuklumu, subtilia elegancija, kantrybe, yra labai šilta, bet gana uždara. Jų pasakojimu, jei A. Adamkienė ką nors įsileidžia į širdį, tai visam laikui.
Šiemet pora mini 67-ąsias vestuvių metines – kartu jiedu yra daugiau nei dvigubai ilgiau nei atskirai.
10 metų šalia bene garsiausios ir tvirčiausios Lietuvos poros, lydint ją ir oficialiuose susitikimuose, ir renginiuose, ir asmeniniame gyvenime – tokia patirtimi gali pasigirti fotografė Džoja Gunda Barysaitė, kuri anksčiau DELFI pasakojo, kad prezidentas į savo žmona iki šiol žiūri meilės kupinomis akimis.
„Žiūriu į juos ir galvoju: „Dieve, kaip norėčiau taip gyvenimą nugyventi“. Ranka rankon ir sunkesnėse situacijose, ir namuose. Iš tiesų, jie taip ir vaikšto, visiškai natūraliai, susikibę už rankų. Be to, žiūrėki, jei kokia situacija, prezidentas tuoj ir čiumpa Almutę už rankos. Jis visuomet sakydavo, kad ji – jo ramstis“, – apie pirmosios poros santykius DELFI pasakojo D. G. Barysaitė.
„Ir dar dabar prezidentas į ponią Almą žiūri įsimylėjusiomis akimis“, – atsistebėti negalėjo fotografė.
Šilčiausios Adamkų gyvenimo akimirkos – fotografės D. G. Barysaitės akimis: