Susidūręs su tokiomis nesėkmėmis V.Antanavičius TV3 projekte žada pasirodyti tik svečio, nebe konkurso dalyvio teisėmis. Šis iš Klaipėdos krašto kilęs, bet Panevėžyje apsistojęs vyriškis, praeityje žinomas kaip puikaus „daseniško“ balso savininkas, žiūrovų širdis užkariavęs kartu su „Nerijos“, „Nemuno žiburių“, „Vilniaus aidų“ ansambliais, dabar teigia supratęs vieną dalyką. Kad ir kaip atrodytų neteisūs komisijos nariai, jam grįžti į sceną reikėjo gerokai anksčiau.
„Net pats savęs klausiu ir negaliu atsakyti, dėl ko tada nusprendžiau nueiti nuo scenos. Kaip sportininkas, nustojęs sportuoti, nebepasiekia rezultatų, taip ir dainininkui atsitinka tas pats“, – tvirtina Valdemaras.
Nebe dainavimu, o kitais reikalais užsiėmusį buvusį scenos grandą sugrįžti į muzikos pasaulį prieš trejus metus paskatino ligoninėje su juo gulėjęs panevėžietis bankininkas Kazimieras Petraitis. Prisiminęs, kad Valdemaras kadaise gražiai dainavo prancūziškai, palatos kaimynas paragino jį išleisti kompaktinę plokštelę ir pažadėjo paremti finansiškai.
„Taip ir užvirė košė“, – pasakoja dainininkas. Per labai trumpą laiką jis sako išleidęs vienuolikos dainų rinkinį „Keliai tolimi“. Paskui atsirado ir pakvietimai koncertuoti.
Manė, kad nuskendo
Paradoksalu, tačiau būdamas panevėžietis, V.Antanavičius linkęs nutylėti, kur jo gyvenamoji vieta. Priežastis, kaip tikina vyriškis, paprasta: kai kurių mūsų miesto žmonių toks mentalitetas, kad savus jie linkę nuvertinti, o svečius iš kito miesto aukštinti. Ne kartą pašnekovas tikina patekęs į situaciją, kai beveik susitarus dėl koncerto, kvietėjas, sužinojęs, kad kalbasi su panevėžiečiu, leido suprasti: jam įdomesni dainininkai iš kitur. Dabar, kai koncertuoja, jį pristatančių kolegų V.Antanavičius prašo sakyti, kad jis yra tarp Vilniaus ir Klaipėdos migruojantis žmogus.
O jeigu kalbėtume rimčiau, pasak atlikėjo, tai jis yra viešosios įstaigos „Legata“, organizuojančios renginius bei pokylius, direktorius. Įmonė „susuka“ ir vieną kitą filmuką.
Į klausimą, kaip atsidūrė TV3 projekte, dainininkas atsako, kad jį prisiminė Stasio Povilaičio žmona Birutė. Su S.Povilaičiu panevėžietis dirbo dešimt metų Lietuvos valstybinėje filharmonijoje. Kaip juokauja, dirbo toje pačioje gamykloje, tik skirtinguose cechuose: vienas dainavo „Nerijoje“, kitas – „Nemuno žiburiuose“ ir atvirkščiai.
Per tą laikotarpį, kai nedainavo, apie save V.Antanavičius pasakoja prisiklausęs įvairiausių gandų. Labiausiai netikėta išgirsti buvo, kad nuskendo. Kai kartą Klaipėdoje susitiko buvusį kolegą Rimantą Cininą, šis iš netikėtumo ėmė žengti atbulas, klausdamas: „Tai tu nenuskendai?“
Reikėtų restauracijos
„Kai „Švieski man vėl“ laidos prodiuseris Samas, paskambinęs ir pakvietęs į laidą pasakė, kad norima nuo senų atlikėjų nuvalyti dulkes ir truputį juos parodyti, atsakiau, kad man to neužtenka. Mane reikia restauruoti“, – juokėsi atlikėjas.
Vis dėlto dalyvauti laidoje panevėžietis sutiko. Tik nesitikėjo, kad dainuoti teks ne ankstesnes savo dainas, bet kitų atlikėjų kūrinius. Būtent tai, kaip įsitikinęs pašnekovas, ir pakišo jam koją. Be to, per trumpą laiką parengti kūrinio „apylėčio tempo“ dainininkas teigia nepratęs.
Komisijos narių vertinimai jam pasirodė nelabai teisingi, bet ne dėl jų išbalsavimo greit šešiasdešimtmetį švęsiantis vyriškis sako atsidūręs ligoninėje. Po pertraukos vėl ėmus rodytis kaip dainininkui, V.Antanavičiui malonu, kai žmonės jį atpažįsta gatvėje ar parduotuvėje. Pasak Valdemaro, mes visi šiek tiek esame tuščiagarbiai arba tuščiagalviai.
„Aš kaip jonvabalis, kuris sako: „Man skirta švyturiu būti, bet aš į kalną įlipti negaliu“, – juokiasi iš savo nesėkmių humoro nestokojantis dainininkas. Augęs Klaipėdoje, kurį laiką gyvenęs Vilniuje, V.Antanavičius nesijaučia pritapęs prie Panevėžio. Jis kasmet sako planuojantis parvykti į Klaipėdą, bet ta kelionė pernelyg užsitęsė.
„Matyt, esu kaip senas žvirblis: kur nutūpiu, ten ir gerai. Jei tauta mane atsimins ir pastatys man memorialinę lentą, ant jos turėtų būti parašyta: „Čia gyveno, todėl ir numirė“, – šaiposi iš savęs atlikėjas.
Sudainavo ir išvažiavo
Iš tėvų muzikinius gabumus paveldėjęs atlikėjas į estrados pasaulį pasakoja atėjęs labai netikėtai, būdamas kokių 19 metų. Jaunystėje jis buvo krepšininkas, netgi kandidatas į sporto meistrus, jį ketino užverbuoti Lvovo ACK. Kas žino, galbūt iš jo būtų išėjęs geras krepšinio treneris, jei ne muzikai, bet sportui būtų atsidavęs.
Bet ji tuometį klaipėdietį labiau užbūrė. Mat draugas jūreivis iš užsienio parplukdydavo tuo laiku deficitinių plokštelių su kompozitoriaus Engelberto Humperdingo muzika ir dainomis. Tas užsienietiškas dainas kone visas V.Antanavičius sako išmokęs ir draugai apie tai žinojo.
Kartą jie privertė Valdemarą užeiti Palangoje į restoraną „Birutė“ ir sudainuoti. Atlikėjas prisimena vieną ir tą pačią dainą turėjęs dainuoti net tris kartus iš eilės – restorano publikai ji taip patikusi. Iškart po to savo namuose sulaukė svečio – ansamblio „Nerija“ pirmojo vadovo Petro Jokubausko. Šis pasakęs: „Ruoškis, važiuosime į Valstybinę filharmoniją.“
Taip ir išvažiavo, mokėdamas tik armonika groti ir turėdamas iš mamos paveldėtą gerą balsą. Paskui ėmė dainuoti kartu su N.Tallat-Kelpšaite, S. Lileikiu, J.Stasiūnu, rašė dainų tekstus daugeliui dainininkų. Jo repertuare buvo nemažai Džo Daseno dainų ir dainuoti prancūziškai jam sekėsi bene geriau nei lietuviškai. Filharmonijos atlikėju galbūt būtų buvęs ir ilgiau, jei nebūtų Panevėžyje gavęs sklypo namui statytis. Ir pagausėjusia šeima reikėjo rūpintis.
Jei kvies – dainuos
Tuomet estrados atlikėjas muzikinę veiklą tęsė naktiniuose baruose. Įsidarbinti restorane „Nevėžis“, kaip prisipažįsta, nebuvo lengva, bet ten koncertinėse programose dalyvavo maždaug septynerius metus. Buvo gavęs net pasiūlymų dainuoti Maskvoje. Tuo pat metu dainininkas dirbo „Lino“ gamybiniame susivienijime, dalyvavo estradiniame saviveikliniame kolektyve.
Paskui, anot pašnekovo, buvo visokių kitokių administracinių darbų, bet išgryninti kokios nors vienos veiklos taip ir neišėjo: tai dirbo bendrovėje „Neris“, tai vadovavo šlepečių siuvimui, staliaus darbams. Užtat į senatvę tvirtina išmokęs bent jau remontą pats pasidaryti.
Praeito muzikinio gyvenimo etapo V.Antanavičius nesigaili. Jei būtų gyvenęs kitaip, dabar neturėtų ko prisiminti. Kad ir tokio linksmo nuotykio, kaip musė, dainuojant vieno kolūkio scenoje, į burną buvo įskridusi, arba kaip netyčia, šviesoms užgesus, ant apšvietėjo po scena „nusileido“. Juoko buvo visiems, tik ne pačiam dainininkui. Pašnekovas aukštąjį išsilavinimą įgijo būdamas jau 47erių – Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto Vakariniame skyriuje baigė inžinerinę ekonomiką. Bet darbas pagal specialybę jam neatrodo mielas. Ko gero, mieliau taptų žurnalistu, jei nebetektų dainuoti.
Ar grįš su nauju užsidegimu į sceną, panevėžiečiui sunku pasakyti. Mat jis žino, kad norint rimtai užsiimti muzika reikia būti jos fanatiku ir sugebėti atrasti klausytoją. „Jei kas nors mane kvies, bandysiu prisiminti tą darbą, kurį visada stengiausi atlikti gerai, sąžiningai ir noriai. Klausytojų apgauti ir dainuoti pusę balso juk neįmanoma. Žinau, kad Frenkas Sinatra pačią geriausią kompaktinę plokštelę įrašė būdamas 82 metų. Kas žino... Jeigu tęsti dainavimo nepasiseks, nieko tokio. Juk ir žvaigždės kapitalistiniame užsienyje labai smarkiai sušvinta, bet greitai užgęsta. Tik pas mus jos kažkaip įsigudrino ir po 30 metų šviesti vėl“, – šypsosi V.Antanavičius.