Antradienį, Vasario 16-osios išvakarėse, į išskirtinę filmo premjerą rinkosi kviestinė publika. Būryje svečių buvo galima pamatyti ir žinomus politikos, verslo, sporto bei kultūros atstovų veidus.
Šventiško vakaro nepraleido V. Kernagio šeima, Indrė Stonkuvienė su vaikais, Edita Mildažytė ir jos širdies draugas Saulius Pilinkus, Jogaila Morkūnas su sūnumi, Gražina Baikštytė ir jos vyras Algimantas Mikutėnas, Larisa Kalpokaitė bei daugelis kitų.
Filmo istorija dėstoma paties maestro lūpomis, jis pasakoja apie savo gyvenimą, o tiksliau sakant – buvimą scenoje ir aktyvųjį kūrybos laikotarpį. Režisierius A. Lekavičius sąmoningai sako pasirinkęs neliesti skaudžių paskutiniųjų metų – savo filmu jis norėjo kalbėti apie gyvenimą, o ne apie mirtį.
Mintis sukurti dokumentinį filmą apie V. Kernagį režisieriui A. Lekavičiui kilo dirbant prie ankstesnio filmo „Spec. Žvėrynas“ – rinkdamas jam medžiagą pamatė įrašą, kaip Aukščiausiosios Tarybos rūmuose dainuoja V. Kernagis. Pats iki tol apie jį nieko daug nežinojo – pažindinosi vėliau, peržiūrėdamas archyvinius video įrašus, kalbėdamasis su jo artimaisiais ir draugais. Dabar svarsto, kad gal taip buvo net geriau.
Filme atsisakyta dažno dokumentiniams filmams varianto, kai apie žmogų kalbinami kiti, jį pažinoję – viskas čia sudėliota iš archyvų, kuriuose kalba pats V. Kernagis. Būtent ši idėja ir noras kurti filmą apie gyvenimą, o ne apie tai, kaip buvo liūdna, įtikino V. Kernagio šeimą, kad verta patikėti turimus archyvus A. Lekavičiui ir leisti jam kurti šį filmą.
Laikas nuo laiko filmo montavimo metu A. Lekavičius rengdavo tarpines peržiūras su šeima – sako, labiau dėl faktų pasitikslinimo. Pasak V. Kernagio dukros Eglės Kernagytės, jis sugebėdavo išlaviruoti spręsdamas dėl to, į kurias jų pastabas atsižvelgti, ar ne. „Gal čia ir į gera išėjo tai, kad jis jo nepažinojo. Mes kartais gal per jautriai reaguodavome“, – prisipažino ji.
Visgi, ji tikino, kad žiūrėti filmą nebuvo sunku: „Žinoma, sukelia kažkokius prisiminimus, bet, iš kitos pusės, daug gražių prisiminimų, gražių emocijų – buvo labai smagu prisiminti, koks jis buvo šaunus ir nepakartojamas“.
V. Kernagio sūnus, Vytautas Kernagis jaunesnysis, taip pat sakė, kad jam buvo daugiau atradimų nei skaudžių dalykų. Ypač jam patiko, kaip filme atskleistas jo tėvų santykis, apie kurį iki šiol labai mažai kur buvo kalbama. Jis neslėpė, kad mama visai nemėgstanti būti viešumoje ir būtų neprieštaravusi, kad jos filme visai nebūtų likę – visgi, A. Lekavičiui pavyko jų santykius parodyti labai subtiliai, neperžengiant ribos.
„Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 d.
Filmo anonsas: