– Vakarų šalyse įprasta, kad bankrotas, kaip sakoma, yra tiesiog sužinojimas dar vieno būdo, kaip nereikia daryti. Daugiau žinių tiesiog įgauni. Lietuvoje yra toks požiūris, kad esi nevykėlis, nes bankrutavai.
– Greičiausiai tai tam tikri stereotipai, nes turbūt dažniausiai tai sako žmonės, kurie niekada nėra bankrutavę.
– Arba niekada nėra turėję verslo.
– Taip, tai pats blogiausias variantas. Greičiausiai jie ir formuoja tą opiniją, nes tiems, kurie turi verslą, bankrotas nėra kažkas tokio. Tai yra vienas iš sprendimo būdų, nes yra reorganizacija, rekonstrukcijos ir t. t.
Bankrotas, žinoma, yra kraštutinis atvejis, bet, pagal įstatymus, aš tiesiog turėjau kreiptis į teismą, nes skolos buvo didesnės negu turtas. Atrodo, kad lengvai apie tai kalbu, bet nenoriu liūdėti ir graudintis, nes jau pergyvenau tą periodą.
Man iš tikrųjų buvo sunku nuspręsti, pasakyti, kad bankrotas. Man tikrai sunku prieš žmones, prieš kreditorius, prieš visus, nes gi ir sukti buvome, ir tokie populiarūs: Kaune – restoranas „1410“, pusė „Žalgirio“ arenos, „open“ [liet. atviro – LRT.lt] restorano koncepcija ir tas, ir anas. Bam, vieną dieną sakome – viskas. Iš tikrųjų sunku.
– Išvardijote tiek daug vietų, kurios buvo tokios populiarios. Atrodė, kad tiek pinigų uždirbate, kad tiek žmonių dirba, verslas atrodė besisekantis. Kokie buvo pirmieji ženklai?
– Sakote, „pinigų uždirbate“. Tai dar vienas dalykas, kurį reikėtų iš tikrųjų atskirti, kas yra gana liūdna. Darbuotojai arba žmonės iš pašalės dažnai mato pajamas, bet nemato išlaidų. Manau, kad labai sveika darbuotojams rodyti abi puses, t. y. išlaidas ir pajamas.
Kad ir kaip bebūtų, tarkim, „Žalgirio arenoje“ mes tikrai uždirbdavome be galo daug pinigų. Per vieną renginį į mūsų barus ateidavo 8–9 tūkst. žmonių. Žinoma, būdavo iššūkis juos visus aptarnauti, tinkamai ir gerai tai padaryti, parduoti, kiek įmanoma daugiau.
Tai atnešdavo pajamas, bet tuo pat metu patiriamos ir didelės išlaidos. Komandoje – 150 žmonių. Kiekvienam reikia mokėti už valandą. Į areną žmonių neatėjo? Darbuotojai į darbą vis tiek atėjo, atlyginimus moki, maistas laukia, alus rūgsta ir t. t.
Maitinimo verslas be galo sudėtingas, vienas iš sunkiausių, nes į šią veiklą įeina be galo daug viską lemiančių veiksnių, pradedant nuo lietaus. Pavyzdžiui, turėjome „Bar Borą“. Atrodo, vau, kokia vieta [Bernardinų sodas Vilniuje – LRT.lt]. Dabar ten paskelbtas konkursas. Žmonės sako „norime čia pradėti veiklą“ tarsi būtų su rožiniais akiniais.
Nesakau, kad jiems nepasiseks. Aš tik sakau, kad reikia viską labai gerai įsivertinti. Netgi ir tai – kad ir kokioje gražioje vietoje yra kavinė, būna vasarų (kaip, pavyzdžiui, buvo aną vasarą), kai būna dvi saulėtos dienos.
Tu gali įsivaizduoti, kad esi žiauriai geroje vietoje, kad turi kažkokį verslo planą. Bet, jeigu tai yra dykuma, tu turi „Coca-Colos“, kad ir reklamuotumeisi, niekas neis į tą dykumą tos „Coca-Colos“ gerti.
Pas mus buvo panašiai. Prasidėjo produkcijos kainų kilimas, pradėjo iš tikrųjų smarkiai kilti darbuotojų atlyginimai, kai kur pabrango nuoma. Iš esmės pamačiau, kad beveik viską išbandžius vis tiek nieko neišeina. Teko skelbti bankrotą.
– Kiekvienas verslininkas, sugalvojęs verslo planą, numato, kas yra stipriosios pusės, kas – silpnosios, kokie yra pavojai. Žinoma, viskas vyksta teoriškai. Kada išryškėja, kad planas teorinis, ir koks tada apima jausmas?
– Viskas priklauso nuo to, kas yra tas planuotojas. [...] Jums atrodo, jeigu kažkiek žinomesnio žmogaus įmonė bankrutavo, tai yra retas atvejis. Restoranų bankrutuoja be galo daug. Įmonių, kurios bankrutuoja, yra be galo daug.
Neseniai kalbėjau su naudotos įrangos pirkėjais ir pardavėjais. Jie sakė – per 25 metus nebuvo tokios naudotos įrangos supirkimo bangos, kaip dabar yra. Įrangą žmonės parduoda, kai bankrutuoja ir nebeturi, už ką atsiskaityti.
Kokius planus kuri? Nereikia jokių planų. Tiesiog atsidarei, ir viskas. Sėkmės faktorius lygiai taip pat svarbus. Taip, tiesa, beplanuodamas kažkada susidursi su realybe. Tai priklauso nuo profesionalumo, nuo vietos, padėties, rinkos. Restoranų verslas be galo judrus. Atkreipkite dėmesį, kiek jų atsidaro ir kiek užsidaro.
– Dėl ko nuspręsta skelbti bankrotą? Ar buvo tik finansinės problemos? Ar gal turėjote kitų, pavyzdžiui, bandant pritraukti darbuotojus, norint plėstis?
– Su darbuotojų pritraukimu gana sudėtinga, nes jų tiesiog yra tiek, ir ne daugiau. Kai kurių sezonų metu labai sudėtinga prognozuoti jų skaičių. Pavyzdžiui, jeigu vasarą [...] kas nors (gink, Dieve) planuoja plėtrą arba tiesiog turės darbuotojų, tai aš juos sveikinu, nes paprastai visi važiuoja į Nidą ir Palangą. Jiems visiškai vienodai, kad tris mėnesius ten uždirbs gana daug, o rudenį reikės vėl važiuoti atgal, bučiuoti rankas ir prašyti – priimkite mane atgal. Yra tokia tendencija. Nieko nepadarysi.
– Kaip darbuotojai reagavo, kai pasakėte apie bankrotą?
– Skirtingai. Tai yra žmonės. Stengiausi, kad tai būtų humaniška, kad kiek aš galiu, tiek padedu. Iš anksto visus įspėjau. Stengiausi, kad visi susirastų darbus, kad būtų kaip įmanoma iš anksto įspėti. Kitus rekomendavau, patariau. Kiek žinau, nors su jais nebebendrauju, visi žmonės susirado darbus.
– Kaip tas darbas vyksta toliau?
– Viskas iki šiol dar trunka, nes bankroto administratorius perima visas funkcijas. Aš neturiu nei teisės, nei galimybių komentuoti, ką jis daro.
Darbuotojai... vieni išsidarbino, kiti liko įsidarbinę. Tie, kurie liko įsidarbinę, jiems atitinkama tvarka bus išmokėtos kompensacijos. Tie, kurie išsidarbino, tie tiesiog susirado savo darbus. Bet iki to laiko, savaime suprantama, tikrai buvo tam tikros įtampos.
Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas beveik visiems. Kai kurie buvo gana pikti, bet aš juos suprantu. Daugelis darbuotojų buvo gana geranoriškai nusiteikę ir suvokė tam tikrus dalykus, nes aš atvirai kalbėjau apie produkcijos kainų kilimą, apie nuomą, apie atlyginimus, kuriuos reikia mokėti nuolat ir t. t.
Dauguma žmonių suprato tą situaciją ir nebuvo kažkokio „mes sukursime profsąjungą, tave gaudysime ir pakarsime“.
– Kokios kilo reakcijos, po to kai paskelbėte bankrotą?
– Netgi procentais galėčiau pasakyti, kad 90 proc. reagavo teigiamai. [...] Teigiamai reagavo dėl to, kad aš nesislapsčiau, pasakiau kaip yra, kad aš niekur nebėgu, atsiskaitau su kuo galiu ir kiek galiu, bandau netgi visokiais būdais tai daryti.
Iš esmės žmonės labai teigiamai reagavo į tą mano reakciją, o ne į tai, ką aš padariau. Kiti galbūt sako – lūzeris, paskelbei bankrotą. Nelabai su tuo sutikčiau, nes manau, kad daugiau žinau už tuos, kurie dabar bando atsidarinėti savo restoranus.
– Tai gal apskritai reikia daugiau kalbėti apie tai, kad bankrotas yra natūralus procesas?
– Mano vienas draugas keliolika metų buvo generaliniu direktoriumi viename iš bankų, dirbo ir užsienyje labai solidžioje pozicijoje. Aš pasitariu su juo, nes jis tikrai turi labai daug žinių ir labai gerai pažįsta verslą Lietuvoje.
Jis labai gerai pasakė – JAV tai nėra privaloma ar faina, bet tai yra vienas iš procesų, kurį žmonės priima kaip visiškai normalų. Ne taip, kad tai yra gerai, bet tiesiog jie savo įmonėse įsiveda tam tikrus svertus ir tokiu būdu suvaldo riziką – jeigu kažkas aplink tave bankrutuos, ką tu darysi.
Pas mus žmonės tam nepasiruošę. Ką tas draugas pasakė – mums atėjo metas prie to pratintis, nes bankrotas iš tikrųjų ateis ir niekur nuo to nepabėgsime. Tiesiog reikia išmokti su tuo gyventi. Ne tam, kas bankrutuoja, o tam, kas dirba su kitais.
Tai nereiškia, kad reikia nepasitikėti kitais žmonėmis. Tai nereiškia, kad reikia bijoti [...], tiesiog reikia atlikti tam tikrus procesus, truputį persitvarkyti savo mokėjimų ar finansų politiką ir t. t. Tereikia žinoti, kad taip gali atsitikti.