„Paskutinį kartą su Vidu bendravau prieš dvi savaites. Palaikėme ryšį. Kartais užsukdavau pas jį, kai važiuodavau pro šalį ir jei būdavau netoli Šiaulių. Užsukdavau neskambinęs. Kuriant filmą su juo ir jo šeima bendravome apie trejus metus. Žinoma, pristačius filmą mūsų bendravimas nebebuvo toks intensyvus, bet tikrai susitikdavome kartą ar du kartus per metus“, – prisimena pašnekovas.
Žinią apie tai, kad V. Antonovas serga sunkia liga Maratas sužinojo iš kolegos. Tai išgirdęs režisierius nedvejodamas jį aplankė.
„Nusistebėjau, kad jis serga. Man atrodė nesuvokiama, kaip Vidas gali sirgti, nes jis visada atrodė stiprus sveikuolis. Nuvažiavus pamačiau jį. Jis buvo silpnas. Vidas net apsiverkė pamatęs mane. Jis jau sunkiai atsikeldavo iš lovos. Mačiau žmogų, kuris dar nesusitaikė su ta mintimi“, – DELFI pasakoja M. Sargsyanas.
Vidas – kraštutinumų asmenybė
„Trumpai kalbėti apie Vidą būtų sunku, nes tai buvo nevienareikšmiškas žmogus. Negaliu pasakyti, kad jis buvo geras ar blogas. Pirma, mano nuomone, jis galėjo būti visai talentingas scenaristas, jis – tikras istorijų kūrėjas. Antra, jame buvo labai daug paprasto ir žmogiško gerumo, bet tuo pačiu ir kraštutinumų. Trečia, jis buvo įdomus žmogus. Ne veltui pastačiau apie jį filmą. Apie jį žinojau daug. Gal net daugiau, nei jis manė, kad aš žinau“, – šypteli Maratas.
Radviliškio rajone gyvenantys Antonovai iki šiol kelia nemažą žmonių susidomėjimą, o šeimos galva Vidas, pasak pašnekovo, atliko tikrą tėvo vaidmenį, kurio klausė ir vaikai, ir žmona.
„Kiek mačiau, jame buvo daug gamtiško, gal net gyvuliško jausmo. Tai atsispindi net ir vaikų auklėjime. Jis turėjo laukinio žmogaus bruožų, bet jame nebuvo agresijos. Jis tarsi keistas neigiamas personažas visuomenėje, bet iš kitos pusės – jis negėrė, nerūkė ir tą draudė savo vaikams. Niekada jo namuose neaptikau ar nemačiau alkoholio, o jų namuose dėl filmavimų buvau ilgą laiką. Vidas neturėjo jokio vidurio, tik kraštutinumus“, – pakartojo pašnekovas.
Kaip pasakoja režisierius, Vidas sugebėdavo greitai perprasti žmones ir jų ketinimus. Iki susitikimo su savo būsimo filmo herojumi Maratas stengėsi per daug juo nesidomėti – norėjo išlikti nešališkas, kuomet jis su Vidu susipažins akis į akį.
„Jis labai jausdavo žmones, greit suprasdavo, kas tu toks. Manau, kad to jį išmokė kalėjimo etapas, kadangi ten turėdavai greitai orientuotis, nes kitaip bus blogai. Pavyzdžiui, kai atvažiavau pas jį su pasiūlymu filmuotis, jis labai greitai nuskenavo mane ir sutiko. Supratau, kad jis tarsi patikėjo manimi. Nemanau, kad nepasitikėdamas manimi jis būtų leidęs tai daryti.
Kitas dalykas, jis labai pripažindavo autoritetą. Matyt, tai irgi atėjo iš jo praeities, iš nusikalstamosios pusės. Jis buvo žmogus, kuris nesistengdavo konfliktuoti. Įprastai nusikaltėliai mėgsta konfliktuoti, kadangi tokiu būdu parodo savo galią, teritoriją, o Vidas taip nesielgė“, – pastebi jis.
Kalbėdamas apie V. Antonovą ir jo piešiamą vaidmenį visuomenėje M. Sargsyanas negali nepaminėti, kad šiame žmoguje slypėjo daug daugiau nei aštrialiežuvis nusikaltėlis.
„Televizija, žiniasklaida iš jo padarė klouną. Greičiausiai jis tą pats ir išprovokavo su savo pokalbiais, bet tai neparodė jo kitos pusės. Visuomenėje jis taip ir liko keistas klounas, kuris pasakys kažką aštraus arba parodys ir visi iš to juoksis. Nebuvo užsiimta gilesniu pasikapstymu, kas iš tiesų tai per žmogus. Žinoma, ši šeima pati norėjo dėmesio ir, kaip suprantu, jį gaudavo būtent taip.
Prieš kurdamas filmą aš specialiai nežiūrėjau, neskaičiau daug apie jį. Žinojau, kad rasčiau visko. Nenorėjau susidaryti konkrečios nuomonės apie jį. Filmo kūrybos pradžioje Antonovas dar bandė man sakyti, kad netikėčiau viskuo, kas kalbama ar rašoma, o aš jam atsakiau, kad jis gali būti ramus, nes aš nieko nežinau ir negirdėjau“, – tikino filmų kūrėjas.
Laukinė vaikų laimė
Kurdamas filmą Maratas iškėlė vieną svarbų klausimą: ar Vido vaikai yra laimingi?
„Tie vaikai buvo tiesiogiai nuo jo priklausomi. Ne tai, kad finansiškai, o visapusiškai. Vidas jiems buvo didžiulis autoritetas. Jis niekada nesmurtavo, jis nėra nė vienam iš savo vaikų sudavęs. Esu taktiškai to paklausęs. Pasirodo, niekada. Nors atrodo, kad žmogus iš kalėjimo turėtų duoti diržo ir į kairę, ir į dešinę visiems, bet ne. Vaikai kartais bijodavo labiau mamos, nei tėčio. Žinoma, jei tėvas kažką pasakydavo griežčiau, visi tuoj išsilakstydavo.
Sunku pasakyti, ar aš mačiau laimingus vaikus. Jų šeimoje įsigalėję kraštutinumai. Kiti žmonės, pavyzdžiui, iš miesto, jie nesuvokia, kad taip galima gyventi. Aš jau daug metų dirbu mokyklose, gal jau apie dešimtmetį, ir aš matau begalę vaikų. Viską įvertinus aš visgi manau, kad gal geriau gyventi taip, kaip Antonovai, o ne turėti alkoholikus tėvus, kurie smurtauja. Jau geriau sąlygos tokios, kaip jų, nes Vido vaikai neturi baimės, jie augina vienas kitą. Tai tarsi kažkokia laukinė laimė“, – pastebi režisierius.
Vienas pokalbis su Vido dukra Maratą pribloškė.
„Mes matome jų gyvenimo sąlygas. Tai tarsi keistenybė. Tačiau viena jo dukra su manimi ėmė bendrauti apie graikų dievus, mitologiją. Ji ėmė man pasakoti tiek, kiek aš pats nežinau. Tai man sukėlė didžiulę nuostabą. Aš paklausiau, iš kur ji visa tai žino, o Vido dukra atsakė, kad ji dažnai kalbasi su tėvu. Tai buvo dar vienas kraštutinumas, kurį sunku suvokti. Atrodo, kad tai neįmanoma. 10-ies metų vaikas kalba apie astralinius kūnus ir visa kita. Vidas yra absoliučiai kitas personažas, nei jis yra dažniausiai žinomas. Taip, kaip jis dažnai yra pristatomas – jis to irgi turi, bet be viso to jis turi ir kitą savo pusę, kurioje jis nėra tik pigus klounas. Tikiu, kad visas tas spektaklis buvo kaukė“, – sako jis.
Pasak pašnekovo, namuose dėl Vido keitėsi ir jo gerokai jaunesnė žmona Rima.
„Žmona pasikeitė. Ji nerūkė. Namuose nebuvo galima to daryti. Tai nebuvo griežta taisyklė, bet atrodė, kad toje terpėje tiesiog nėra reikalo. Taip buvo pastatyta jų santykių architektūra“, – kalbėjo režisierius.
Senatvė Vidą pakeitė
Maratas turėjo progą pažinti kelis Vido gyvenimo tarpsnius: filmavimo metu ir po filmo premjeros. Šie du etapai parodė visai kitus pagrindinio veikėjo bruožus.
„Senatvėje Vidas ėmė prisitaikyti, tam tikri jo charakterio bruožai lūžo. Metai daro savo. Jis jau buvo senis ir su tuo reikėjo susitaikyti. Juk anksčiau prie jo negalėdavai lįsti, nes gausi į snukį, o kai jis paseno to nebebuvo. Jis ėmė taikstytis, neberodė tiek savo charakterio – tai akivaizdžiai matėsi. Jis turėjo prisitaikyti“, – tikino jis.
„Aš pažinojau du Vidus. Vienas filmavimo metu, nes iki tol jo nepažinojau, o kitas Vidas buvo po jo infarkto. Po infarkto jis tapo kitu žmogumi. Vidas tapo senuku. Tai matėsi fiziškai. Jis buvo senukas, primenantis ankstesnį Vidą, jame nebebuvo vyriškos energijos. Nedaug kas žino, bet Vidas filmavosi ir kitame mano filme „Tvano nebus“, kuris pasirodys kitais metais. Pirmame jis buvo dokumentinio filmo herojus, o antrame filme jis vaidino belaisvį. Žvelgiant šiuos du filmus matyti, kaip stipriai Vidas pasikeitė. Tai du kardinaliai skirtingi žmonės, nors atrodo, kad praėjo vos šešeri metai“, – pastebi M. Sargsyanas.
Režisierius sako, kad pokyčiai buvo matyti ne tik išvaizdoje, bet ir jo charakteryje ar net atliekant dainą.
„Jis jautėsi visavertiškas tol, kol buvo fiziškai stiprus. Matyt, nuo senų laikų, kai jis dar buvo sportininkas, jam susiformavo, kad stiprybė yra jo esybė. O kai ta fizinė stiprybė dingo, dingo ir jo esminis ginklas. Vidas dažnai sakydavo, kad žvelgdamas į veidrodį jo amžių išduoda tik galva. Sakydavo, kad jei kas nukirstų galvą ir uždėtų naują, jis ir vėl būtų jaunai atrodantis stipruolis. Taip kalbėdavo pirmasis Vidas“, – priduria pašnekovas.
Kalėjimas tarsi scena
Apie kalėjimo laikotarpį Vidas su Maratu kalbėdavosi atvirai. Režisierių domino vienas konkretus klausimas: ar jis žudė?
„Apie tai būtų galima kalbėti tris dienas. Iki filmo mes ėmėme nuo ryto iki vakaro iš jo interviu. Jis pasakojo labai daug. Domėjausi žmonėmis, kurie nagrinėjo jo bylas, kol Vidas buvo kalėjime. Sąžiningai pasakius, man rūpėjo tik vienas klausimas: ar jis kada nors nužudė žmogų, ar ne? Aš to jo paklausiau. Man pasirodė, kad jis nėra žudęs. Jis pasakė tą patį. Pasakė tiesiai šviesiai: „makruchos nedariau niekada“. Makrucha yra nuo rusiško žodžio, reiškiančio žodį „šlapias“, o tai simbolizuoja kraują, jo klaną. Vidas sakė, kad jo gyvenime yra visko buvę, bet šito – ne. Tiesa, jei būčiau sužinojęs, kad jis yra žudęs, aš nebūčiau sustabdęs filmo. Tai nebūtų nieko pakeitę. Vidas būtų pasikeitęs tik mano akyse“, – DELFI pasakoja filmų kūrėjas.
Pasiteiravus, iš kur kilo „Mafijos tėvo“ pravardė, Maratas mano, kad šis pavadinimas galėjo kilti iš vieno įvykio su pareigūnais.
„Kiek žinau, ši pravardė buvo jam priklijuota, kai jis bandė pabėgti. Viskas vyko dar sovietų laikais. Neva jis buvo pasislėpęs kažkur labai daug pinigų, nes jis buvo seifo vagis. Buvo manoma, kad turtus jis paslėpė kažkur miške. Ir jis sutiko parodyti pareigūnams, kur tie pinigai, manydamas, kad jis tuo metu pabėgs. Nusivedė į mišką, kurį Vidas geriausiai pažįsta. Vaikščiojo, vaikščiojo su pareigūnais ir jam kažkaip pavyko išsilaisvinti iš antrankių, juos trinktelėjus į kelius. Vidas buvo stiprus ir nutraukė savo antrankius. Po to jis sulaužė vienam iš pareigūnų žandikaulį, jis krito, o Vidas ėmė bėgti. Be toli bėgti jis nebepajėgė, nes jam buvo peršauta koja, Vidas nukrito. Kaip pasakojo pats Vidas, vėliau, už tai, kad jis taip pasielgė, šiek tiek romantizuodami situaciją žmonės ėmė ji vadinti mafijos tėvu. Netrukus taip ji ėmė vadinti ir žiniasklaida.
O šiaip jis nebuvo joks mafijos tėvas. Nemanau, kad jis buvo kada nors arti to. Jis buvo artistas, scenos žmogus. Scena jam galėjo būti ir kalėjimas, kadangi jis norėjo dėmesio“, – pastebi pašnekovas.
DELFI primena, kad V. Antonovas yra įrašytas į XX amžiaus Sovietų Sąjungos įdomiausių nusikaltėlių knygą. Jis iš valstybinių įstaigų pavogė apie milijoną rublių. Su bendraminčiais pagrobė keleivinį lėktuvą su keleiviais, kad pabėgtų į Afriką. Atsėdėjo visus dvidešimt metų penkiolikoje kalėjimų. Sukūrė didelę šeimą – dešimt vaikų.
„Tėvas“ – tai dokumentinis filmas apie buvusio kalinio vertybes, apie žmogų, metusį iššūkį laikui ir likimui, apie begalinį norą gyventi. Tai vienos šeimos meilės istorija. Be romantiškų akimirkų ir stebuklingų pokyčių. Bet su dideliu potencialu pakoreguoti mūsų supratimą, kokia yra ar gali būti laiminga ir mylinti šeima.
„Be abejo, dvidešimt metų kalėjimuose ir nusikalstama veikla, kuria aš užsiiminėjau laisvėje, pakeitė mane iš esmės. Bet jaučiau, kad dar vis turiu jėgų ir šansų sukurti tokią šeimą, apie kurią kalbėjo mano tėvas ir senelis“, – yra sakęs Vidas.
M. Sargsyano filmas „Tėvas“ įvairiuose Europos filmų festivaliuose pasiekė triumfą ir buvo apdovanotas svarbiais prizais.