Gimęs 1940 metais Radviliškyje, 1961 baigęs tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorius dirbo Šiaulių, Kauno dramos, „Vaidilos“ teatruose, tačiau daugiausia savo kūrybinės energijos atidavė Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro scenai, kur paskutinį kartą vaidino 2014-aisiais, rašoma pranešime spaudai.
Tarp svarbiausių Vytauto Tomkaus vaidmenų teatre – Krisas (A. Millerio „Visi mano sūnūs“, 1962), Cezaris, Falstafas, Klarensas (W. Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, 1966, „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977, „Ričardas III“, 1999), Lenis (J. Steinbecko „Pelės ir žmonės“), Girdvainis („Baltaragio malūnas“, pagal K. Borutą, abu 1966), Laurynas (Just. Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Jokimas Žaldokas (B. Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Domenikas (E. De Filippo „Filomena Morturano“, 1997), Levukas (J. Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001) ir daugelis kitų.
Nuo 1962 vaidinęs kine, Vytautas Tomkus visam laikui išliks kaip Tadas Blinda to paties pavadinimo televizijos filme „Tadas Blinda“ (1972, režisierius B. Bratkauskas), Apuokas („Niekas nenorėjo mirti“, 1965, režisierius V. Žalakevičius), Jonas Tichu („Gladiatorius“, 1969, režisierius V. Käsperas), Voldemaras („Būti nereikalingam“, 1977, režisierius A. Brenčas), Leonas („Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, režisierius M. Giedrys). Visoje Lietuvoje aktorius buvo žinomas kaip vaidmenų lietuviškuose serialuose kūrėjas, tarp jų ryškiausias – Boleslovas („Giminės“, 1993–1997, 1998–2000, „Atžalos“, 1998, „Giminės po 20 metų“, 2011, „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ 2015–2016, visų režisierius S. Vosylius).
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, teatro ir kino menui Vytautas Tomus 2004 metais buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Vytauto Tomkaus temperamentą, drąsą, išradingumą, autoironiją skleidė ne tik jo vaidmenys, bet ir atvira, tiesi asmeninė pozicija, kuri prasiverždavo netikėtomis formomis: XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, siekdamas atkreipti dėmesį į neapibrėžtą kultūros žmonių, aktorių statusą, prie tuometinio Lietuvos valstybinio akademinio teatro paradinio įėjimo valė žiūrovams batus. Tai buvo viena pirmųjų meninių ir socialinių akcijų.
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuoti kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys... Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, aktoriai tempia“, – yra kalbėjęs Vytautas Tomkus.
„Vytautas turėjo Dievo duotą talentą: jis labai organiškas, tikras, niekada nemeluos“ – yra sakiusi aktorė Vaiva Mainelytė.
„Vytautas įkūnijo svieto lygintoją žemaitį Tadą Blindą – nesuvaidino, o krauju išgyveno. Tai buvo vieni iš pirmųjų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės daigų – juk lašas po lašo ir akmenį pratašo“, – prisiminė Vytauto Tomkaus kolega aktorius Vytautas Rumšas.
Vytautas Tomkus kelioms Lietuvos aktorių kartoms buvo didelis autoritetas – ypač dėl plataus artistinio diapazono, asmeninių savybių: „Jis buvo vienas pagrindinių aktorių, niekada nebuvo „pasikėlęs“, mėgo bendrauti su jaunimu. Man patiko jo žmogiškos savybės, jis buvo tolerantiškas, bet turintis tvirtą nuomonę, jautrus neteisybei, ir kas svarbiausia, niekada nebuvo piktas“. Tai aktoriaus Ramučio Rimeikio žodžiai.
„Viskas turi pradžią ir pabaigą. Skaudu, bet logiška“ – viename iš paskutiniųjų interviu yra pasakęs Vytautas Tomkus. Tačiau jo kūryba, formavusi kelias Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorių ir žiūrovų, kartas, įsitvirtinusi daugybės Lietuvos žmonių kultūrinėje sąmonėje ir ragina tikėti tikro talento nemirtingumu.