„Paskutinį kartą toks dalykas man nutiko, kai man buvo penkiolika. <...> Šiandien mūsų mašina, važiuojant 125 km/h, autobane, tiesiog sustojo“, – sekmadienio vakarą, tiesiogiai iš tamsa apgaubto automobilio, pasakojo V. Jakučinskaitė.
Šaltyje ir tamsoje pagalbos Viktorijai bei jos artimiesiems teko laukti ne vieną valandą. Pasak V. Jakučinskaitės, gerai tai, kad automobiliui sugedus, jos vyras jį dar sugebėjo saugiai nukreipti į šalikelę, tačiau jausmas, kurį teko patirti šeimai – vis tiek buvo nemalonus.
„Nuo to tikrai nėra ne baisiau, nes lekia fūros, mašinos. Aš girdžiu tą garsą, jaučiu tą jausmą. Mašina dreba nuo kiekvieno pravažiavimo“, – sakė V. Jakučinskaitė, neslėpdama išgąsčio.
„Dabar aš jau galiu kalbėti. Mes sėdime jau pusantros valandos tamsoje ir dar pas mus nėra šildymo mašinoje. Neveikia. Veikia dar lemputės, avarinis, bet mašina – neužsiveda. Laukiame techninės pagalbos ir giminaičių, kurie mus parveš namo. Iki Vilniaus – 130 kilometrų“, – pasakojo Viktorija, pridurdama, kad pirmąją įvykio valandą ištikta šoko sunkiai rinko žodžius.
Pasak V. Jakučinskaitės, techninės pagalbos kelyje tamsų vakarą teko laukti daugiau nei valandą. Jai atvykus, į pagalbą šeimai atskubėjo ir artimas giminaitis, kuris juos saugiai pristatė į namus Vilniuje.
„Viskas – istorija baigta. Mes namuose, su pižamomis. Ačiū Dievui, kad yra geri žmonės“, – grįžusi namo pasakojo Viktorija.
Mintimis apie vakarykštę istoriją V. Jakučinskaitė pasidalijo ir šįryt. Ji teigė, kad dėl patirto streso šiąnakt teko susidurti ir su nemiga.
„Vakar su nuotykiais grįžome namo 10 valandą. Aš 10 valandą šiaip einu miegoti, tai neišsimiegojau. O dar negalėjau užmigti naktį. Matyt, iš to streso.
Kai buvau toje mašinoje, dar taip nejutau, bet kai važiavau namo – atsipalaidavau ir negalėjau naktį miegoti. Buvo šakės“, – sakė ji.
Laimei, viskas baigėsi gerai, o apie tai, kas galėjo sukelti staigų automobilio gedimą, informaciją Viktorija teigė sužinosianti jau šiandien.