Po blaškymosi tarp teismo ir prokuratūros ketvirtadienio vakare 46 metų G.Petrikas buvo atvežtas į Vilniaus areštinę.
Nors vakarienę kiti sulaikytieji buvo suvalgę prieš keletą valandų, alkano į lovą G.Petriko areštinės šeimininkai nenuvarė. Garsiajam bėgliui į vienutę nunešta sumuštinių, specialiai jam vienam buvo pašildyta arbatos. Šias, nors ir kuklias, vaišes vyras su malonumu sušveitė.
Beje, geresnių kamerų išskirtiniams svečiams arešinėje nėra – kuri buvo laisva, ta ir teko G.Petrikui. Buvęs verslininkas areštinėje neturėjo jokių prašymų, nepareiškė nė vienos pretenzijos.
G.Petriką gerąja prasme pribloškė Vilniaus areštinėje gauta patalynė. „Ant tokio gero čiužinio net Amerikoje nemiegojau!” – susižavėjimo dėl, sakytum, smulkmenos neslėpė sulaikytasis. Kai čiužinys rimtas, storas – miegantieji nejaučia metalinės lovos šalčio, kietumo.
Lakstė suprakaitavęs
Į jaukius patalus G.Petrikui teko griūti nenusipraususiam po dušu. Tokia tvarka – naktimis areštinėje niekas nesipliuškena. Tačiau ketvirtadienio skrydžio iš JAV per Amsterdamą į Lietuvą ir tampymosi Vilniuje išvargintas buvęs verslininkas netrukus sumerkė akis.
Ryte prabudo anksti – dar prieš 6 valandą. Paskubomis apsirengė, sulaukė pusryčių, užkando: vėl gavo sumuštinių su dešra, sūriu ir arbatos.
Per tradicinį rytinį patikrinimą „klientus” lankantys areštinės administracijos atstovai užsuko ir pas G.Petriką. Sulaikytojo pasiteirauta, kaip sekasi, kokie jo poreikiai. „Viskas gerai, nieko netrūksta”, – žvaliai, netgi linksmai atsakė G.Petrikas. Paklaustas, gal reikia vaistų ar medikų apžiūros, G.Petrikas papurtė galvą.
Prižiūrėtojai jį iškart įspėjo, kad atsipūsti ar nusiprausti po dušu jis neturės nė minutės – reikia lėkti į Vilniaus apygardos teismą, kur vakar buvo sprendžiamas tolesnis garsiojo bėglio likimas.
„Primena Putiną”
-Galbūt G.Petrikas – garsiausias visų laikų jūsų svečias? – dienraštis L.T. pasiteiravo nuo 2003 metų Vilniaus areštinės viršininko pareigas einančio Gražvydo Grigalionio.
– Daug pas mus buvo įžymių! Bet taip neklasifikuojame, jie mums visi vienodi. Kažko pagerinto ar pabloginto niekam neduodame. G.Petrikas buvo eilinis mūsų klientas. Jeigu ir būtume iš anksto žinoję apie jo atvykimą, jokių papildomų pasiruošimų nebūtų vykę.
– O kuriuo momentu vis dėlto sužinojote?
– Tik paskutiniu momentu, kai jis pas mus atvyko! Atvažiavo su dokumentais, kaip ir visi kiti. Tuo metu manęs jau nebuvo darbe. Bet budėtojas paskambino į mobilųjį. Neprižadino, bet jau ruošiausi ilsėtis.
– Vis tik su G.Petriku, kaip su naujoku, buvo elgiamasi kiek šilčiau?
– Mes net aršiausiems paaiškiname: tavęs čia nekvietėme, jei atvažiavai – elkis kaip svečiuose, o mes elgsimės kaip šeimininkai. Bet G.Petrikas prie tokių dalykų pripratęs, areštinėje jam nebuvo streso, skirtingai nei tiems, kurie pirmą kartą pakliūna, nuo darbų, šeimos atitrūksta. Tokiems duodame arbatos, sumuštinių, jei yra atliekamų. Suprantame, kad žmonės labai išgyvena.
– Koks jums pasirodė G.Petrikas?
– Budrus, optimistiškai nusiteikęs. Puikiai, net be jokio akcento šneka lietuviškai. Veido bruožai tokie patys, bet laikas kiekvieną keičia, juolab pastarieji metai jam nebuvo saldžiausi. Tik Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną labiau primena – plaukų mažiau ir žvilgsnis toks labai panašus. Bet mes jo nieko neklausinėjome: mūsų reikalas – saugiai priimti ir saugiai išduoti.