Į filmo premjerą atvyko Olegas Šurajevas, broliai Gataveckai ir kiti garsūs žmonės.
Daugiau nei 100 kino kūrėjų filmas „Laiškas Ukrainai“ šį penktadienį pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose, buvo rašoma pranešime spaudai.
Televizijos žurnalistas, vienas iš savanorių judėjimo „Stiprūs kartu“ įkūrėjų Edmundas Jakilaitis, neabejoja, kad savanorystės bumą, kilusį po Rusijos invazijos į Ukrainą, galima prilyginti Baltijos keliui. „Anuomet žmonės vienas su kitu kabinosi rankomis, mes susikabinome sielomis, laidais, duomenimis. Į Baltijos kelią dar moksleivis su tėvais važiavau pastovėti, „Stiprūs kartu“ man suteikė galimybę stipriai prisidėti prie pagalbos Ukrainai“, – prieš filmo premjerą kalbėjo neseniai iš Ukrainos parvažiavęs E. Jakilaitis.
Savanoriška iniciatyva „Stiprūs kartu“ atsirado per pandemiją. Karas Ukrainoje privertė atnaujinti veiklą – jau pirmąją karo dieną organizacija paskelbė pradedanti karo pabėgėlių priėmimo iniciatyvą, buvo įkurtas laikinas pabėgėlių centras Lenkijos–Ukrainos pasienyje, savanoriai padėjo pabėgėlių šeimoms, valgydino ir vežė ukrainiečius iki Lietuvos, o čia neabejingi žmonės savo butuose, namuose, sodybose ir viešbučiuose priėmė dešimtis tūkstančių moterų ir vaikų. Per „Stiprūs kartu“ platformą laikinus namus Lietuvoje rado 40 tūkstančių ukrainiečių.
Premjeros akimirkos:
Pirmaisiais „Stiprūs kartu“ savanoriais tapo į šaulių būrį susijungę E. Jakilaičio bičiuliai, vėliau prie jų prisijungė daugybė kitų. „Ruoštis pradėjome likus dviem savaitėms iki karo, jau tuomet buvo galima jausti, kad kartas bus, o jei jis bus, tai bus ir pabėgėlių. Mums atrodė, kad būtų svarbu juos priimti ir apgyvendinti ne stadionuose, aktų salėse ar geležinkelio stotyse, o namuose. Pradėjome kaupti informaciją, sukūrėme interneto svetainę, radijo ir televizijos reklamas, dar spėjome padaryti apklausą, kurioje išsiaiškinome, ar visuomenė išties nusiteikusi padėti. Kas antras iš apklaustųjų pareiškė galėsiantis bent trumpam laikui priimti karo pabėgėlius. Pirmąją karo dieną paleidome reklamas, per pietus jau turėjome pusantro tūkstančio būstų ir nė vieno pabėgėlio“, – pirmąsias karo dienas prisimena E. Jakilaitis.
„Stiprūs kartu“ savanoriai tapo dokumentinio filmo „Laiškas Ukrainai“ herojais. Filmo sumanytojas, kino režisierius Vytautas Puidokas pasakoja, kad pirmoji filmavimo pamaina surengta pačioje kovo pradžioje, praėjus vos savaitei po invazijos pradžios. Filmo veikėjai – verslininkai, menininkai, medikai, visuomenės veikėjai, žinomi nuomonės formuotojai ir visuomenės nariai, aktyviai palaikantys Ukrainą, dokumentiniuose kadruose užfiksuoti įvykiai – iniciatyvos, protestų, paramos akcijos, misijos Ukrainoje ir pagalba ukrainiečiams Lietuvoje.
Filmas pasakoja apie siaubingus karo pabėgėlių išgyvenimus, jų keliones į Lietuvą, nevyriausybinių organizacijų pagalbą ir Lietuvos gyventojų paramą – maistu, daiktais, namų šiluma ir bendryste. Politikų kalbų čia mažai, kur kas daugiau žmogaus ryšio su žmogumi.
„Turėjome keletą svarbių nuostatų, – sako filmo sumanytojas V. Puidokas. – Norėjome kamerą atsukti į save, į Lietuvos pagalbą. Dirbome stebimosios dokumentikos principu, kuris leido šiek tiek atsiriboti nuo emocijų, suteikė objektyvumo ir perspektyvą, kurios tuo metu labai trūko. Pagrindinę filmo viziją stengiausi puoselėti ir auginti pats, bet kiekvienas, prie projekto prisidėjęs žmogus nuo tos vizijos nukrypdavo, įdėdavo kažką savo. Man atrodo, kad galutinis rezultatas atspindi ne tik karo metus, bet ir mūsų kino bendruomenės būtį.“
„Šis filmas – unikalus dokumentas, galintis papasakoti kitoms kartoms, kaip Lietuva reagavo į Ukrainoje prasidėjusį kitą karo etapą. Ir kaip sukrečiančios žinios vėliau transformavosi į pagalbą. Svarbu suvokti, kodėl vis dar esame tarp labiausiai Ukrainą remiančių šalių, kodėl mūsų geri norai neišsisėmė ir kas tai yra lietuvio kodas“, – prieš filmo premjerą kalbėjo žurnalistas, TV laidų vedėjas ir savanorystės iniciatyvų organizatorius Andrius Tapinas.
Jis įsitikinęs, kad jėgų lietuviams suteikia suvokimas, jog gyvename civilizacijos pasienyje. „Liežuvis neapsiverčia kaltinti italą ar portugalą, jie nelabai supranta, kas vyksta, be to, Rusija per kultūros programas daug investavo Europoje į minkštąją jėgą, kad pasirodytų normali valstybė. Štai kodėl ispanui benzino kaina daug svarbesnė už pagalbą Ukrainai, o lietuviai gyvena budėjimo režimu. „Tai normali mūsų būsena, štai kodėl, kai prasidėjo karas, mes nelaužėme rankų, nepuolėme į paniką, nebėgome iš šalies, o galvojome, kuo galėtume ukrainiečiams padėti“, – sako A. Tapinas ir svarsto, kad nėra daugiau šalies, kurios didžiausi nuomonės formuotojai, žinomiausi visuomenės žmonės yra įsitraukę į savanorystes ir rėmimo akcijas.
Šalia jų dirba mažieji, kurie, galbūt, surenka ne tokias dideles sumas, tačiau kasdienis jų darbas yra labai vertingas. „Svarbus kiekvienas, kuris veikia, svarbus entuziazmas, svarbi savanorystės ir lėšų rinkimo programa, kurias sukūrėme. Mums netgi pasiseka atlaikyti informacines atakas, mėginimus diskredituoti Ukrainos rėmėjus. Akivaizdu, kad lietuvių poreikių piramidėje asmeninė gerovė yra žemiau nei tai, kokioje aplinkoje gyvens jų vaikai. Mes juk norime, kad jie gyventų saugiai, o apsisaugoti galime tik apsaugoję Ukrainą“, – įsitikinęs A. Tapinas.