– Ar gruodį kada paleidžiate iš rankų violončelę?
– Gruodis visada būna beprotiškas laikas, tačiau šiais metais labiau koncentruojuosi į asmeninį laiką. Ir vis tiek teks derinti koncertus ir laiką šeimoje. Dabar turėsime tris dukras.
– Kaip rimtuose orkestruose ir ansambliuose grojančiam tėčiui padalyti save tarp muzikos ir šeimos? Ypač kai tenka daug keliauti, koncertuoti užsienio salėse?
– Stengiuosi derinti ir darbą Operos teatre, ir dėstytojavimą, ir repeticijas bei koncertus su „Cello Club“. Kai esu Lietuvoje, kuo daugiau laiko skiriu šeimai, mūsų pirmagimei – vos dveji, šeimos ryšiai tik kuriami. Jokių papildomų veiklų ir hobių neprisigalvoju. Na, nebent krepšinį kartais pasižiūriu.
– Ar jūs nesusipainiojate tarp daugybės veiklų? Ir ką kiekviena iš jų duoda jūsų asmenybei, profesionalumui?
– Metai daro savo, įgauni praktikos, supranti, kokių savybių reikia vienai veiklai, kokių – kitai. Neabejotinai kiekviena iš jų kuria mane, muzikantą. Operos ir baleto teatre dirbti pradėjau ne taip seniai, vos prieš porą metų, labai daug mokausi iš orkestro, ypač iš vokalistų, juk grodami mes, instrumentalistai, tarsi mėginame pamėgdžioti žmogaus balsą. Taigi, iš dainavimo perspektyvos stengiuosi pasiimti tam tikrą kelią į muziką.
Prieš dvylika metų įkūrėme styginių kvartetą „Mettis“, mano muzikinei karjerai, o ir asmenybei kvartetas, turbūt, padarė didžiausią įtaką.
Su „Cello Club“ esu jau penkerius metus, o, rodos, tik vakar susibėgome. Šis nestandartinis ansamblis mane dažnai priverčia ištrūkti iš komforto zonos, tačiau būti tokioje kūrybiškoje aplinkoje yra tikra dovana.
– Ką jums reiškia groti ambicingame talentingų atlikėjų kolektyve?
– Į „Cello Club“ susirinko įvairiausių situacijų užgrūdinti žmonės. Labai gerai žinantys, ką reiškia nusileisti, galbūt, kartais patylėti. Ir aš pats atsinešiau grojimo kvartete patirties, – anuomet kvartetą kūrėme dar studentai. Repetuodavome kiekvieną dieną, visai nesvarbu, būdavo koncertų ar ne. Buvo laikas, kai kvarteto narius matydavau dažniau nei savo šeimą, nei savo žmoną. Grodavome po keturias valandas ir su savo ambicijomis, įsivaizdavimais ir principais kartais prieidavome ribą, kai norėdavosi viską mesti. Ambicijos ir ginčai suvalgo daugybę laiko, bet ir daug ko išmoko. Kitą kartą viskas klojasi žymiai paprasčiau.
– Kaip atėjote į violončelės pasaulį? Užaugote muzikų šeimoje?
– Negaliu sakyti, kad visiškai nieko bendra neturėjau su muzika. Mama labai muzikali, baigusi muzikos mokyklą grojo akordeonu, dainuodavo įvairiuose ansambliuose. Mano tėtis – fortepijonų derintojas, groti negroja, bet klausą turi puikią. Su broliu Arnu užaugome Kaune, neramiame Vilijampolės rajone. Tėtis nusprendė, kad geriau bus, jei lankysime kokius nors būrelius. Leido broliui pasirinkti – dailę arba muziką. Brolis pasirinko muziką, aš nuėjau paskui jį.
– Nekirba mintis, o jei būčiau pasirinkęs krepšinį?
– Nuoskaudų nelikę, vaikystėje mėgau žaisti krepšinį, tik tiek. Į muzikos mokyklą mane atvedė penkerių, įstojau į fortepijono klasę, bet vėliau tėtis nuvedė į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Apžiūrėję rankas, mokytojai nusprendė, kad tiksiu violončelei. Aš juk net nežinojau, koks tai instrumentas. Kad įtikintų mane rinktis violončelę, tėtis pradėjo tampytis po klasikinės muzikos koncertus. Pirmuoju mokytoju tapo garsusis violončelės pedagogas Konstantinas Vilnius Petrauskas. Gal mokytojas buvo geras, gal aš imlus, bet per metus pavyko pasivyti klasės draugus. Vėliau mokytojai ėmė skatinti konkursuose dalyvauti, kiekvienas laimėtas diplomas vis labiau užkabindavo, po truputį pradėjau suprasti, kad sekasi. Ypač kai įdedu daug darbo. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje grodavau kasdien po šešias valandas. Ir dabar, dirbdamas su studentais, tai matau: darbas, darbas, darbas. Rodos, visai negabus studentas, o groja daug, po aštuonias valandas per dieną, žiūrėk, pažanga ir matyti.
– O jūs pats ar matote, kurio būsimojo muzikanto rankos tinka violončelei?
– Negalėčiau nuspėti. Nors, išties, kai kurių žmonių penktasis rankos pirštas trumpas, juo spaudyti stygas tikrai bus sunkiau. Arba jei labai mažytės rankos... Nebūtinai, gali turėti superinius fizinius duomenis, o vis tiek nieko neišeis.
– Galbūt tuomet lengviau atpažinti talentą?
– Talentą pamatai iškart, tik ne visada jis geba išnaudoti, ką gavęs.
– O namuose jūs grojate violončele ar tik repeticijose?
– Skamba violončelė namuose, ypač šiuo laikotarpiu. Muziką girdi ir vyresnioji Eleonora, ir mažosios.
Muzika man nėra tik būdas uždirbti duonos. Rodos, aplink mane tokių žmonių išvis nėra, dėl to ir buriamės į ansamblius, ieškome veiklos, kurioje galėtume įprasminti save, nuveikti kažką naujo, nuolat mokytis.
Koncertuose atiduodame savo energiją, jaučiame virpulį ir publikos emocijas. Visa tai ir yra, dėl ko grojame.