V. Antonovo gyvybė užgeso Šiaulių miesto ligoninėje. 10-ies vaikų tėvas mirė eidamas 81-uosius gyvenimo metus. Praėjus keletui dienų po skaudžios netekties Rima sako su viskuo jau susitaikiusi. Šiandien ją itin palaiko du artimi šeimos draugai, judviejų su Vidu ir jo vyresnėliai vaikai iš pirmosios santuokos.
Šeimai padeda ir Pakiršinio kaimo bendruomenė bei Baisogalos mokyklos mokytojai. Rima atvirai sako, jog svarbiausia yra moralinis palaikymas ir palaikantys žodžiai, o piniginės paramos šeimai nereikia. Su viskuo moteris pasiryžusi susitvarkyti pati, tačiau šiltas žodis visuomet gydo.
„Iš karto sulaukiau didžiulio palaikymo iš draugų, vyro vaikų iš pirmosios santuokos. Apie vyro išėjimą žinojau jau anksčiau. Apie tai, kas laukia, įspėjo ir gydytojai. Esu be galo dėkinga medikams, kurie man, kaip paprastam žmogui, viską paaiškino ir nieko neslėpė. Jie pasakė, kas vyksta ir kodėl, kas neišvengiama.
Prieš tris savaites išgyvenau tikrąjį gedulą ir kentėjau. Galima sakyti, tada išgyvenau tarsi laidotuves. Patyriau didelį stresą ir depresiją. Tik turėjau dar viltį – radioterapiją. Ne veltui sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Žinojau, kad turiu kovoti ir veikti. Kelios dienos prieš mirtį ir net tą pačią mirties dieną jis (V. Antonovas) mane stengėsi nuteikti, kad turiu gyventi dėl vaikų ir nepasiduoti.
Vidas man vis sakė, kad turiu gyventi ir rūpintis vaikais. Visi žmonės patiria tų netekčių savo gyvenimuose ir aš netikiu, kad būna svetimas skausmas. Išgyvena visi, todėl turiu išgyventi ir aš. Jei eičiau verkdama ir kaukčiau, kaip jaustųsi vaikai? Juk juos tik išgąsdinčiau. Netikiu tuo apsimestiniu gedulu. Tikrąjį gedulą išgyvename kiekvienas savo viduje ir jo neparodome“, – išgyvenimais dalijosi moteris.
Ji sako, kad svarbiausia dabar yra išgyventi sunkiausią laikotarpį ir, kaip kiekvienam, kurį paliečia netektis, sulaukti palaikančio žodžio. „Tas moralinis palaikymas labai svarbus. Man daugiau dėl nieko neskauda. Tik sunku, kai Vidas komentaruose vis dar vadinamas žmogžudžiu, kitais baisiais žodžiais.
Mano vyras nėra nužudęs nė vieno žmogaus. Jis vis dar kaltinamas nebūtais dalykais, kai jau daugiau nei dvidešimt metų nė vieno nusikaltimo nebuvo padaręs. Dar jam esant gyvam aš buvau kalta už jo nusikaltimus ir kitus nebūtus dalykus.
Kodėl jį vis dar vadina „mafijos tėvu“? Jis ugniagesiu dirbo, sporto srityje turi nemažai pasiekimų, bet kažkodėl prisimenami tik blogi darbai ir blogi dalykai. Tikrai nesuprantu, kodėl taip yra. Išmokau nebereaguoti, nes žmonės yra pikti ir tik išsilieja ant kitų. Aš jau anksčiau visiems atrodžiau kvailai. Gyvenau su gerokai vyresniu žmogumi, nors žmonės nei žinojo, kaip mes gyvenome iš tiesų, nei pažįsta mane. Girdėdama tokias kalbas aš jau užsigrūdinau.“
R. Antonovienė sako, jog prieš kelerius metus pradėjusi lieknėti ir sportuoti taip pat sulaukė daugybės komentarų, jog neva tik gražinasi, tačiau iš tiesų, kaip sako ji pati, jau prieš trejus metus tam buvo visiškai kita priežastis.
„Tai buvo ne dėl grožio, o dėl to, kad galėčiau rūpintis namais, vyrui padėti. Supratau, kad turiu greitai sustiprėti. Negalvojau, kad mirs, bet mačiau, kad silpsta. Tai, kad rūpintis namais teks man, supratau po jo infarkto. Tai buvo priežastis sportuoti, lieknėti.
Žmonės nematė, kaip aš nešdavau didžiulius maišus su maistu vaikams. Turėjau sustiprėti, kad galėčiau viskuo rūpintis. Tikrai ne grožis buvo ta priežastis. Anksčiau negalėjau net pagalvoti, kad rankomis bent dešimt kilogramų pakelčiau. Prieš trejus metus supratau, kad jo sveikata silpsta, o prieš tris savaites gydytojai įspėjo ir mačiau, kad mirtis jau čia pat.
Mano mama onkologinėje ligoninėje yra dirbusi. Klausiau jos, kodėl išėjo iš šio darbo. Ji atvirai atsakė, kad tai padarė neapsikentusi žmonių mirčių. Man užteko ten praleisti mažai laiko, kad pamatyčiau tą siaubą“, – pasakojo moteris.
Televizijoje išgarsėjusi R. Antonovienė sakė, kad yra dėkinga Santaros klinikose dirbusiems medikams ir personalui. „Jaučiu didžiausią pagarbą šiems medikams. Jie atidavė visas jėgas ir darė viską, ką galėjo. Tai – puikūs gydytojai. Sulaukėme ir patarimų, ir palaikymo, ir paaiškinimų. Jie – nuostabūs žmonės“, – gerų žodžių negailėjo ji.
Nemažai palaikymo ji sulaukia ir socialiniuose tinkluose. Palaikymo žodžius jai siunčia net ir nepažįstami žmonės. Tai Rima ypač vertina. „Už pinigus gali nusipirkti vaistų, bet ne sveikatą. Gali nusipirkti vaistų, bet meilės vis tiek negausi. Šitai gyvenime supratau ir manau, kad tai labai svarbu“, – atviravo ji.
Antonovas sirgo iš pirmosios į antrąją stadiją pereinančia limfoma, t. y. kraujo vėžiu. Taip pat sirgo cukriniu diabetu.
Anksčiau Vidas dirbo ugniagesiu, naru gelbėtoju ir asmeniniu treneriu. Vyras buvo oficialiai pripažintas vyriausiu Europoje tėvu. Jis buvo „Kefeli Du“ jogos meistras.
Sakė, kad, paniręs į meditaciją, beveik nustodavo kvėpuoti. Tuo metu lytinė energija transformuojasi į intelektą, todėl Vidas buvo be galo protingas ir sveikas. Meditacijos metu jis tvirtino kvėpuojantis kaulais. 2016 metais vyrą pakirto miokardo infarktas.
Pažinti iš arčiau šį įvairiai vertintą žmogų galėjo režisierius Maratas Sargsyanas, jis ne tik sukūrė filmą apie vieną įdomiausių Sovietų Sąjungos nusikaltėlių, bet ir su juo palaikė ryšį iki pat jo mirties. Tiesa, pašnekovas ne kartą pabrėžė, kad Vido negalima vertinti vienapusiškai – jis buvo kraštutinumų kupina asmenybė.
„Paskutinį kartą su Vidu bendravau prieš dvi savaites. Palaikėme ryšį. Kartais užsukdavau pas jį, kai važiuodavau pro šalį ir jei būdavau netoli Šiaulių. Užsukdavau neskambinęs. Kuriant filmą su juo ir jo šeima bendravome apie trejus metus. Žinoma, pristačius filmą mūsų bendravimas nebebuvo toks intensyvus, bet tikrai susitikdavome kartą ar du kartus per metus“, – prisimena pašnekovas. Žinią apie tai, kad V. Antonovas serga sunkia liga, Maratas sužinojo iš kolegos. Tai išgirdęs režisierius nedvejodamas jį aplankė.
„Nusistebėjau, kad jis serga. Man atrodė nesuvokiama, kaip Vidas gali sirgti, nes jis visada atrodė stiprus sveikuolis. Nuvažiavęs pamačiau jį. Jis buvo silpnas. Vidas net apsiverkė pamatęs mane. Jis jau sunkiai atsikeldavo iš lovos. Mačiau žmogų, kuris dar nesusitaikė su ta mintimi“, – DELFI pasakoja M. Sargsyanas.