„Visokie pasikalbėjimai, – taip savo įrašą pradėjo G. Balčiūnas ir tęsė. – Gal ir gerai būtų nepraleist progos patylėt, eit dirbt savo darbus ir tausot asmeninį laiką. Bet kai pagalvoji, jog esi viešas asmuo dirbantis pramogų versle ir apie kai kuriuos dalykus norisi pakalbėti su visuomene, turiu kai ką pasakyti apie visokius ten pasikalbėjimus. Na, žinote, ten kur visokie „įtakotukai“ kalbina kitus „įtakotukus“, sukritę į sėdmaišius, laikydami mikrofonus lyg kiečiausi pasaulio reperiai.
Prisipažinsiu, internete peržiūrėjau ir perklausiau nemažai šio ir panašaus formato pokalbių lietuviškų laidų, nes atradau, jog naktimis vairuojant iš renginių, klausantis pašnekesių, smegenys išlieka aktyvesnės, nei tamsoje liūliuojant muzikai iš automobilio kolonėlių.
Viskas lyg ir nieko. Aktoriai, dainininkai, menininkai, verslininkai siekia svo gyvenimuose aukštumų ir kai ko tikrai pasiekia bei apie tai dalinasi savo sėkmės istorijomis su daugiatūkstantine publika tiek gyvai, tiek prie socialinių medijų ekranų. Bet nesuprantu vieno dalyko. Tiek betikslio rusiškų keiksmažodžių vartojimo net Emilio Vėlyvio filmuose nėra. Ir visą „vaibelį“ užduoda ne kas kitas, o patys vedėjai. Pavardžių neminėsiu. Patys įsijunkit bet kur ir ilgai pavyzdžių rankioti nereikės.
Taip, aš pats nesusilaikau, kai man plaktukas nuslysta ant padėto piršto ar stirna naktį iššoka ant automobilio priekio. Nemokam keiktis lietuviškai, keikimės ispaniškai! Dabar nukrapštot paskutinius rusiškos kultūros likučius nuo įvairių meno sričių, o „b...“, „n...“, „p...“ transliuojami ir vaišinami į transliacijas susirinkusiems, pavadinkim, ne visiems tai girdėti norintiems tautos jaunosios kartos atstovams. Skamba lyg normatyvas, ir jei tu nepasakysi tų žodžių transliacijos metu, tai būsi prastas vedėjas, pašnekovas. Turbūt negausi trokštamų reitingų ir nusisuks nealkoholinio birzgalo rėmėjai. Nesukėlei skandalo, esi neįdomus ir gyveni pernelyg teisingą savo niekam neįdomų gyvenimą. Duodu leidimą teršti mano asmenį, jog kalbu iš pavydo. Tikrai nesupyksiu, nes tai bus absoliutus melas. Per savo 25-erių metų muzikanto karjerą atradau šiokį tokį sau tinkamą kelią ir vietą, kuriais džiaugiuosi. Darbas Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykloje sustiprina vidinį tikėjimą, jog jei niekas apie tai nekalba, turiu pradėti edukuoti aplink save esančius.
Nepasakysiu jokios naujienos, tačiau man ir daugeliui kitų Lietuvos muzikantų, dainininkų, instrumentalistų, šokėjų, akrobatų, scena yra pakankamai šventas dalykas. Žmonės paaukoja savo gyvenimus, kad joje stovėtų ir atliktų tai ką moka geriausiai, iš to užsidirbdami duonai. Nesvarbu, ar kelios sekundės prieš išeinant į sceną jie jaudinasi, ar verkia, ar džiaugiasi. Tai atneša tam tikrą energiją, kuria jie dalinasi su savo auditorija ir gauna ją iš jos atgal. Negalima nepaminėti, jog toks bendravimas vyksta abipusės pagarbos principu. Įsivaizduokite iš muzikinio teatro duobės šaukiantį kurį nors dirigentą: „Nu b... tai ko tiek mažai plojate, asilai?!“. Terštis neplautos burnos turiniu, man tolygu laikyti publiką planktonine mase atsilikėlių, prastesnių už mikrofono laikytoją scenos centre.
Niekada neisiu į sceną, dideliame festivalyje, ar mažai kam žinomame menininkų bare apdriskęs, nešvariais, tam neskirtais drabužiais. Jokiose situacijose nevartosiu rusiškų keiksmažodžių girdint mano publikai. Ir Jus kviečiu tai daryti edukuojant nesuprantančius. O jei prijaučiate mano išsakytoms idėjoms ir dabar kokiame nors renginyje tai girdite, siūlau atsistoti ir išeiti iš tokio renginio. Manau, jiems tai būtų geriausia pamoka siekiant scenos kultūros etiketo. Labai džiaugiuosi, jog asmeniškai pažįstu muzikos klubų savininkų, net ir tame pačiame gimtąjame Kaune, kurie yra kategoriškai prieš tokius dalykus vardan sceninės kultūros išlaikymo!“
Žinomo vyro įrašas sulaukė nemažai palaikymo. Vieni tikino, kad „keikūnų mada“, jų nuomone, netrukus praeis, kiti teigė, jog panaši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar kitose kaimyninėse šalyse.