„Pas mus jau įpusėjusi diena. Mes su Milda gerai leidžiame laiką, vaikštome po turgus, dalyvaujame maisto ture su vienu gidu amerikiečiu ir pradeda plaukti naujienos apie paskelbtą karą, Rusijos invaziją, apie išlaipinamus karius Mariupolyje bei Odesoje, apie bombarduodajamą Kijevą ir t.t.
Nusvyra rankos. Akimirksiu dingsta visas linksmumas. Toks jausmas, kad banditai užpuolė tavo artimą.
Atrodo buvau per didelis optimistas, nes vis dar turėjau krislelį vilties, jog kažkaip viskas susitvarkys. Nu bleha, nu juk negali būti atviro karo tarp tokių dviejų didelių valstybių. Kažkaip viskas atrodė per daug surrealu ir neįtikima. Bet realybė pasirodo žymiai žiauresnė.
Kartu mes visi turime galvoti kaip galime padėti ukrainiečiams bei kaip pakenkti Rusijai. Tai turėtų būti ne tik ekonominės sankcijos, bet ir finansinė pagalba, sankcijos sporte, kultūroje bei visuose kituose segmentuose. Jokių rusų klubų tarptautiniuose čempionatuose. Turi visi rusai kentėti, turintys tokį beprotį už tanko vairo.
Laikykitės, broliai ir seserys. Laikykis, Ukraina“, – rašė Mantas Bertulis.
„Aš ramus.Aš pasiruošęs. Aš apsisprendęs.
Abejingumas ir skystablauzdiškumas nepateisinami.
Tegul posakis „aš nieko negaliu pakeisti”– pasakė 3 milijonai žmonių ir nieko nepadarė – būna ne apie mus.
Apie mus yra tai, kad kai padugnės ateina į mūsų žemę, mes stojame į kovą ir apginame viską, kas mums brangiausia.
Taip buvo ir bus per amžius.
Mes neturime vergo geno.
Neturi jo ir ukrainiečiai.
Slava Ukraini!“, – pažymėjo Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
„Kaip norisi dabar paklausti – na tai kur jūs dabar? Tie, kurie kalbėjot, kad karas, tai tik vakarų propaganda, kad tankai per tokius orus nevažiuos, kad niekas nesiruošia pulti Ukrainos...
Norisi paklausti, bet aš suprantu, kur jūs dabar. Juk ir aš slaptai tikėjau, kad nieko nenutiks. Negali nutikti. Tik ne taip arti mūsų. Bet nutiko.
Ne laikas žiūrėti atgal ir bandyti prisiminti, kas ką galvojo anksčiau. Viskas pasikeitė. Jau bet kuris skeptikas realiai supranta, kokiame pavojuje ir Lietuva atsidūrė.
Pamirškime nuoskaudas, arba bent atidėkime į šalį. Balkonėlius, kaukes, skiepus, valdžios aroganciją, protestuojančių įniršį, nesusikalbėjimą.
Aš atsimerkiau šįryt ir supratau, kad pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Atsimerkime kartu. Nes dabar privalome būti kartu“, – savo mintimis dalijosi atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano.
„Dieve, saugok Ukrainą…
Plyšta širdis…“, – rašė žinoma kino režisierė Giedrė Žickytė.
„Dideli rūmai su milžiniškais baldais ir marinuotu lavonu. Ir juose po stalais slankiojantis nusmurgęs gnomas žiurkės iškamšos snukiu žaidžia karą. Jis įsivaizduoja, kad su savo dujų kolonėlės zombiais gali valdyti pasaulį. Apgailėtina XXI amžiaus parodija su iškrypėliška klounada. Šitą kremlinų bufonadą reikia išjungti. Nedelsiant. Visais įmanomais būdais. Uždaryti sienas, nutraukti ryšius, jokių vizų zombiams, jokių sportų, degtinių, varžtų, dujų, naftų, filmų ir televizijų. Juos reikia pamiršti, atjungti ir išjungti. Pasiųsti. Dabar. Nes po to bus per vėlu. Ir ne tik melstis už Ukrainą, bet ir būti su kartu su ja. Dabar ji tapo laisvo pasaulio forpostu prieš didžiausią pasaulio blogį.
Keistai dabar atrodo svajonė, kad XXI amžiuje skrisime į Marsą“, – pažymėjo Vytaras Radzevičius.
„Nu ir dienelė prasidėjo ...
iki pat paskutinės minutės galvojau, buvau 100 proc. įsitikinęs.
O gal tiksliau tikėjau... kad caras blefuoja.
Žaidžia savo eilinį manipuliavimo žaidimą.
Pasirodo, neblefavo.
Kosmosas kažkoks, protu nesuvokiamas“, – rašė „G&G Sindikatas“ narys Pushaz.
„Kai sveikas protas ir gražios mintys su visam palieka galva, širdis tampa šalta, bejausmė, lieka tik pasikliauti raumenimis ir daužyti, viska, kas aplink, tavo, ne tavo, nesvarbu…
Tai stadija, po kurios kelio atgal JAU NEBĖRA“, – pažymėjo Saulius Prūsaitis.
„Tikiuosi, kad šiandien atsitiko istorinė diena. Putino pabaigos pradžia. Tikiu, kad pasaulis susikaups ir izoliuos Rusiją ir tą visą gaują Putino antžmogių once and for all. Ir dar tikiuosi, kad Rusijos žmonės pagaliau supras, kad ne tik laisvė turi kainą. Kainą turi ir baimė, ir vergo genas, ir ne kritiškas mąstymas. Viskas turi savo kainą“, – tikino Agnė Grigaliūnienė.
„Tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, jaudina. Tačiau neturime prabangos išsigąsti. Ukrainos užpuolimas yra visos Europos užpuolimas. Naivu būtų save įtikinėti priešingai.
Teisingai elgiasi Lietuvos vadovai operatyviai reaguodami, metas mobilizuoti visas turimas galias.
Tačiau negalim ir kiekvienas asmeniškai likti nuošalyje – šis karas palies visus. Kiekvieno padoraus asmens reikalas šiandien savęs paklausti – ką aš konkrečiai galiu padaryti? Ir ne, aš nekalbu apie rėmelius ar nuotraukas socialiniuose tinkuose. Tai ženklas, kuris ok, bet šiandien karas vyksta ne (tik) komentarų skiltyse.
Ukrainos užpuolimas jau sukėlė humanitarinės krizės bangą, kuri netruks pasiekti mūsų miestus. Vilnius tam patyliukais ruošėsi ir pirminiai planai parengti. Tačiau, jei prireiks, turime būti pasiruošę kiekvienas asmeniškai prisidėti, kad nuo karo bėgantys žmonės rastų deramą prieglobstį.
Pats metas peržiūrėti savo aruodus ir įsivertinti, ką, kad ir truputėlio patogumo sąskaita, esame kiekvienas pasiruošęs aukoti – kambarį? Namą? Gal pinigų? Esu tikras, netruks rastis patikimų būdų, kaip saugiai ir patikimai galėsime savo paramą siųsti ukrainiečiams besikaunantiems savo šalyje ir prieglobsčio ieškantiems pas mus.
Neapsigaukime, kad karas tik Ukrainoje. Tikiuosi, pamišėliai Kremliuje nesugalvos peržengti NATO ribos, bet informacinio karo kariauti mūsuose jie tikrai nesivaržys. Todėl šiomis dienomis būkime ypač budrūs savo žodžiuose. Būkime susitelkę. Reikškime aiškią paramą Lietuvos lyderiams, kurie šiandien demonstruoja tinkamą ryžtą.
Mes matėme ką gali vieninga Tauta. Dėl šio galime švęsti Kovo 11-ąją. Išlikome vienybės karta, kurios nepajėgs įveikti nei tankai, nei melagienos. Būkime vieningi tarpusavy ir išvien su Ukrainos Tauta.
Slava Ukraini!“, – rašė Gediminas Jaunius.
„Negaliu patikėt , kad tai vyksta. Meldžiamės ir mintimis su žmonėmis, kurie išgyvena košmarą. Tik nusileidus oro uoste iš darbuotojų išgirdome, kad daug ukrainiečių yra įstrigę Egipte, nutraukus visus skrydžius į jų namus. Neišneša protas kas vyksta šiuo metu, jau visai šalia mūsų. Nerimas. Baimė. Ir, aišku, viltis, kad tai praeitų arba būtų imtąsi priemonių, ne kalbų, o veiksmų planas, tam sociopatui sustabdyt“, – pažymėjo Indrė Stonkuvienė.