„Zita išėjo.
Turbūt ne man vienai ji buvo lyg močiutė, kuri visada susistabdydavo LRT koridoriuose ar kavinėje, pavogdavo 10 minučių ir apipildavo geriausiais patarimais bei istorijomis.
O jei kažką padarydavai gerai – pagirdavo.
Labai liūdna, kad nebebus šių pokalbių.
Ramios ir lengvos kelionės, mūsų visų Zita“, – rašė Raminta Naujanytė.
„Šiąnakt išėjo abu... Nešę ir kėlę kuo aukščiau lietuvių etninį palikimą, rodę paprastą žmogų ir jo mažomis rankomis kuriamą mūsų nuostabią Lietuvą. Jie padarė tai, kas ilgam bus prisiminta kiekvieno save gerbiančio tautiečio. Ilsėkitės ramybėje abu – Zita ir Stanislovai... Trūks jūsų“, – rašė Liudas Mikalauskas.
„Basanavičius mirė vasario 16 d. Etnomuzikologai Zita Kelmickaitė ir Stanislovas Kavaliauskas – per didžiausią folklorą mylinčių žmonių šventę – 50-us „Skamba kanklius“. Kokie simboliški sutapimai.
Zita buvo tikras ugnikalnis – energijos, idėjų, emocijų, darbų. Kiekvienas ją pažįstame dėl skirtingos jos veiklos – televizijos ir radijo laidų, kuriose atskleidė šimtus mūsų krašto ir žmonių istorijų, politinės veiklos, šmaikštumo ir smagaus prieskonio pramoginėse ir pažintinėse laidose, mokytojos visomis prasmėmis, etnomuzikologės, užrašiusios galybę dainų, šokių, tautosakos įdomybių.
Pažinau ją, kaip be galo ryškią folkloro žvaigždę, kaip žmogų, atnešusį etno tradicijas į ekranus ir žmonių kasdienybę. Parodžiusią daugybei žmonių folkloro grožį ir smagumą.
Labai labai liūdna žinia. Labai trūks. Teskambės plačiai Jūsų daina Dangaus soduose“, – rašė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Zita visada prieidavo pakalbinti mano senelius, beatodairiškai, be patoso, nesusireikšmindama.
Zita aštriai juokaudavo, bet žinodavo kutenimo ribas.
Prasilenkti su Zita būdavo tiesiog neįmanoma, matyt, tokio žodžio jos žodyne nebuvo, nė neegzistavo.
Sustoji, klausaisi, kikeni, šaudaisi sąmojais, išsiskiriant apsikeiti komplimentais ir linkėjimais:
„Būtinai seneliams pasakyk labas.“
Zita, perduokit mano seneliams labas“, – prašė Vaidas Baumila.
„Paskutinius savo gyvenimo metus Zita savo legendinę laidą „Ryto suktinis“ montavo mūsų kūrybos namuose. Ji tapo dalimi mūsų biuro bendruomenės, į jaunatvišką būrį įsukusi savo energijos ir smagumo.
Mėsytės, sriubytės ir kitos gėrybės buvo jos vienas būdų rodyti dėmesį. Ir mes jį priimdavome visokį, Zita buvo turtinga įžvalgų ir patarimų.
Šiandien liūdna. O kartu ir šviesu. Mūsų laike ir erdvėje švietė ryški žvaigždė. Švietė ryškiai. Švietė iki pat pabaigos.
Ačiū, Zita“, – dėkojo Gediminas Jaunius.
„Gyvenimas nesuspėjamas. Ilsėkitės ramybėje, miela dėstytoja. Dėkoju gyvenimui ir Jums, kad turėjau galimybę susipažinti, pasimokyti iš Jūsų.
Gaila, kad daugiau negirdėsime Jūsų juoko nei LMTA nei LRT koridoriuose. Ačiū už meilę, kuria dalinotės su visais Lietuvos žmonėmis. Mums Jūsų trūks. ATA“, – rašė Donata Virbilaitė.
„Mieloji Zita, ilsėkis ramybėje. Liūdna“, – rašė Radži Aleksandrovičius.
„Kažkokia baisiai nelemta diena. Iškeliavo ir Zita, ir Stanislovas. Kryžiaus ženklu pažymėtas šeštadienis kultūros žmonėms. Užuojauta Stanislovo artimiesiems, o prie Zitos – stabtelsiu.
Ją pažinojau gerai. Nuo paauglystės, kai būdama žiople mokinuke, autobuse kartu su „Ratilokais“ kratydavausi į ekspedicijas, kokį įspūdį darė jos temperamentas, tiesumas, energija, jėga, žinojimas, gyvenimo supratimas.
Iškeliavo esencija, kurioje įvairiausios natos – kaip gyvenime, o ryškumas – nepaneigiamas... Ar ji buvo lengva bendrauti – ne, o ji buvo saldi – ne, bet ji buvo tikra, įžvalgi, protinga, talentinga ir labai mylėjo žmones. Jie buvo jos stiprybė ir atrama. Apie Zitos nuopelnus parašys kiti. Aš pasakysiu tik tiek – tokios daugiau nebebus. Labai gaila. Užuojauta visiems“, – prisiminimais dalijosi Edita Mildažytė.
„Lengvos ir šviesios kelionės, mūsų linksmoji, nenuilstanti šnekute“, – rašė Giedrius Masalskis.
„Netekome ryškios muzikos bendruomenės narės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės, savo gyvenimą paskyrusios lietuvių folkloro puoselėjimui, mūsų šalies muzikinio palikimo išsaugojimui. Z. Kelmickaitė visa savo esybe, neišsemiama energija ir optimizmu, kūrybine, pedagogine ir žurnalistine veikla, vidine šiluma teigė ir mylėjo gyvenimą, savo talentu ir asmenybės charizma skiepijo meilę Lietuvai ir jos žmonėms“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą dėl netekties Z. Kelmickaitės artimiesiems, draugams, visai Lietuvos kultūros ir mokslo bendruomenei.
„Nuoširdžia meile lietuvių etninei kultūrai ir paveldui Zita Kelmickaitė mokė mus pamatyti ir geriau suprasti tai, kuo esame saviti ir kodėl galime tuo didžiuotis, o visuomet šviesiu žvilgsniu į pasaulį ji gebėjo paliesti kiekvieną šalia jos esantį. Apdovanota ryškiu talentu, Zita Kelmickaitė mokėjo pastebėti ir padėti jam išsiskleisti ir kitame žmoguje, ir kaip dėstytoja bei kultūros puoselėtoja tai darė ilgus metus“, – sakoma Ministrės Pirmininkės užuojautoje.
Delfi primena, kad eidama 72-uosius metus mirė muzikologė, LRT laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė.
Apie netektį lrt.lt patvirtino moters brolis Edmondas Kelmickas.
Z. Kelmickaitė mirė šeštadienį, 8 val. ryte. Kaip teigiama, jos gyvybė užgeso ligoninėje.
Kaip praneša lrt.lt, ilgametė televizijos laidų vedėja kurį laiką buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau.
