Susisiekus su Živile, ji sutiko savo Facebook paskyroje paskelbtu pranešimu pasidalinti ir su „Delfi“ portalo skaitytojais. Savo įraše moteris atvirai prabilo apie tai, ką pastaruoju metu teko išgyventi jos mylimai ir pačiai „fainiausiai pasauly“ močiutei Onai.
„Ką tik suvalgiau Močiutės raugintą agurkėlį. Prieš kelias dienas ji juos raugė, o vakar iš Visagino ligoninės greitosios pagalbos automobiliu skubiai neplaninei, „gyvybei pavojingai“, didelei operacijai važiavo į Santaras.
Ir taip, niekas nežino, kas bus toliau, ir man nebūtina pateikinėt šeimos narių sveikatos išklotinių, kol jie reanimacijoje, bet tiek laukiant operacijos, kai pasitikau greitąją, tiek jau joje (reanimacijoje) pagrindinis jos prašymas buvo vienas – „padėkavāt gydytājam ir sesūtēm Feisbuki“. Taip, ji jau žino, kad socialiniai tinklai Lietuvoje savo sklaida yra pranokę vietos ir nevietos laikraščius, o sklaidos jai norisi kuo didesnės“, – pradėjo pasakoti Ž. Kropaitė-Basiulė.
Živilės močiutė, net ir gulėdama ligos patale, aplink sugeba matyti tai, kas gera ir šviesu.
„Kaip čia švaru, kokie visi geri, sakė šiandien reanimacijoje.
Prieš operaciją – pasakojo palatos kaimynės – linksmino gydytojus, pagirdama, kokie gražūs visi.
Man jau laikas, aš jau viršvalandžius gyvenu. Pasiimkit vyskų iš šaldymā kamerās, pakrykštykit visus vaikus, gerai sutarkit, paslėpkit nuo vagių daiktus (Dūkšte jau kurį laiką siautėja vagys, ir apie tai – taipogi jos prašymu -–parašysiu atskirai). Gyvenau su Dievuliu, tai eisiu, kur anas pašauks.
Sakė, kad greitosios pagalbos darbuotojai jai viską pranešė – ir kad Bidenas traukias, ir kad „Nausėda neprilaidžia kāmisarù Landsbergiūkā“. Ir kad Amėrikų valdys moteris“, – dalijosi Ž. Kropaitė-Basiulė.
Anot žinomos moters, močiutė į sudėtingą operaciją išvyko rami ir laiminga, nors, kaip teigė pati Živilė, 95-erių moteriai, kenčiančiai širdies skausmus, jau nebuvo privalu jos atlaikyti.
„Bet Močiutė atlaikė. Sako, kad gydytojai su ja elgiasi dieviškai. Kad yra verti visų didžiausių padėkų ir nuolankumo. Kad jie yra stebuklas. Kad niekas jos nebara, visi švelnūs, nuostabūs ir net per geri, o „grubesnā“ buvo nebent greitosios iš Kaniūkų į Visaginą gydytoja ir, nors Močiutės balsas dabar silpnas ir akys prisimerkusios – nueinančiai reanimacijos gydytojai randa jėgų sušukti ačiū“, – rašė Živilė.
Savo ruožtu prie padėkų gydytojams, chirurgams ir kitiems savo srities profesionalams prisidėjo ir pati Ž. Kropaitė-Basiulė.
„AČIŪ. Ir duok, Viešpatie, jums sveikatos, kaip sako #fainiausiapasaulymočiutė. Lietuvos medicina yra nuostabi, žinojau tai visada, bet dar tvirčiau tą tvirtinu „do ne šimtamētēs“ Onutės lūpomis. Sveikatos visiem ir atidumo vienas kitam“, – linkėjo moteris.
Kad Živilę ir jos močiutę Onutę sieja ypatingas ryšys – buvo galima pastebėti jau gerokai anksčiau, tačiau toks atviras moters įrašas tik dar kartą patvirtino, kad jųdviejų meilė viena kitai yra tiesiog beribė.
Savo močiute besižavinti Ž. Kropaitė-Basiulė savo padėką jai yra skyrusi ir itin originaliu būdu – parašydama apie ją knygą. Dar 2022-aisiais pati Živilė pasakojo, kad apie tai ji svajojo jau labai seniai.
„Seniai norėjau parašyti knygą apie Močiutę, bet niekaip neradau tinkamos formos. Ilgai ieškojau įdomesnės, jaunam žmogui patrauklesnės, klausiau patarimo literatūrologų, istorikų, publicistų. Niekas nepatarė, o ir pati buvau užsiknisusi darbuose, neradau laiko atsidėti ir pamąstyti. Galiausiai pati Močiutė, turinti tokį gerą humoro jausmą, būdama tokia stipri ir gera, tarsi pasufleravo formą, kad tai galėtų būti pasakojimas apie ją tada ir dabar, cituojant mūsų kasdienius telefono pokalbius apie šių laikų realybę, kuriuos keliu į socialinius tinklus“, – tada kalbėjo ji.
Vėliau, praėjus metams nuo knygos išleidimo, radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Ž. Kropaitė-Basiulė skaičiavo, kad jai pavyko suorganizuoti maždaug pusę šimto knygos pristatymų įvairiuose Lietuvos miestuose. Be to, daugybė žmonių į Živilę kreipėsi norėdami pasidalinti savo mintimis, kurios gimė perskaičius jos rašytą knygą.
„Iš mano knygą skaičiusių žmonių dažnai girdžiu komentarus, kartais net su pavydu, kad aš spėjau pakalbinti savo močiutę, o jie jau nebe. Todėl ir pati noriu pasidžiaugti, kad sugebėjau tai padaryti“, – apie savo močiutės Onos Butrimaitės-Laurinienės knygoje įamžintą istoriją pasakoja autorė.