„Šeši kermošiai“
Taip profesionaliai savo situaciją apibūdino Zita. Mat ji ne tik radijo ir televizijos laidų autorė ir vedėja, bet ir Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, įvairių muzikos konkursų komentuotoja, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.
Paklausta kaip sutalpina savo gyvenimą į metų, mėnesių, parų laiką, Zita pradeda skaičiuoti: radijuje tu esi vienas, o televizijoje visa kūrybinė grupė (aukščiausio lygio profesionalai – režisierius modernusis Juozas Javaitis ir talentingasis operatorius Donatas Buklys), turinti tarpusavyje susiderinti – o dar būna ir būrys laidos dalyvių.
Spirganti, žodžių į vatą nevyniojanti moteris kantriai iškenčia valandą grimui. Veidas prieš kamerą negali blizgėti, akys turi būti išraiškingos. Viena diena skirta filmuoti medžiagą laidai, nors jos maža, nes neįmanoma suspėti kiekvieną laidos dalyvį nuosekliai pakalbinti, viską pamatyti, išgirsti. O montuoti galima tris dienas po aštuonias valandas. Tada ir vyksta didysis kūrybinis procesas. Reikia bandyti aprėpti visą nufilmuotą medžiagą, nustatyti, kas geriausiai tinka į kadrą, kad sukurtų reikalingą laidos atmosferą.
Žinojimas – tai atvirumas
Tautinės tradicijos, etnografinis paveldas vis labiau domina fantastišku greičiu techniškai tobulėjantį pasaulį. Šitai labiausiai patraukia dėmesį ir Zitos kuriamoje televizijos laidoje „Gyvenimo ratu“. Hipnotizuoja ir verčia medituoti spanguoliavimo Dzūkijos raistuose ritualas, senoji kopūstų rauginimo techologija, liaudiškų raštų deriniai rankdarbiuose.
Nors etnografija Zitai ir nebuvo terra incognito, į jos sąmonę skverbėsi nuosekliai. Studijuojant muzikos istoriją anuometinėje konservatorijoje, jau po pirmojo kurso reikėjo atlikti folklorinę praktiką – rinkti tautosaką. Grįžusios iš ekspedicijos dainingo kurso merginos fizinio lavinimo persirengimo kambaryje taip traukdavo surinktas dainas, kad net sienos skleidėsi.
Baigusi konservatoriją Zita pasirinko etnomuzikologės specializaciją aspirantūrai tuometiniame Leningrade. Jau tada visose konferencijose garsusis profesorius Izalijus Zemcovskis akcentuodavo, kad tradicijos žinojimas reiškia ne uždarumą, o atvirumą, kad veda visais šiuolaikiniais keliais. Šiandien etnomuzikologei yra baisiausias dalykas, kad nesugebame suprantamai pristatyti mūsų kultūrinės tradicijos.
Jaunimui parodė tikrą kaimą
Jauni žmonės su nuostaba žiūri etnografines laidas, nes nei laidos herojų, nei jų pasaulio visiškai nepažįsta. Muzikos akademijoje, kultūros vadybininkų grupėje, iš 16 studentų keturiolika nebuvo buvę tikrame kaime, kol jų dėstytoja nepasamdė mašinos ir nenuvežė į Zervynas, Marcinkonis, prie Ūlos akies. Didžiausią įspūdį jaunuoliams padarė turtinga žmonių kalba, mat dabartinių žmonių kita kalbėjimo maniera, menkas žodynas. Jie nebenori eiti į parodas, į koncertus, kalbėti vieni su kitais, žiūrėti į akis – klausia „gal gali duoti failą“ ir bendrauja kompiuterio pagalba. Zita savo laidoje rodo gyvenimą, kuriame atsispindi kitos vertybės, net laikas teka ramiai ir lėtai.
Trys gyvenimo banginiai
Jeigu būtinai reikėtų pasirinkti svarbiausias tris sritis – Zita rinktųsi tokius darbus: parašytų knygą, nes muzikologė 30 metų vadovavo Vilniaus universiteto etnografiniam ansambliui „Ratilio“. Per šitiek laiko aplankė daug įdomių žmonių, surinko kalnus tautosakos, sukaupė turtingą archyvą. Labai svajoja atsisėsti prie stalo, studijuoti ekspedicijų medžiagą ir rašyti, rašyti.
Neatsisakytų pedagoginio darbo ir televizijos. Lietuvoje vis dar daug įdomių žmonių – su savo vertybėmis ir kvailybėmis, su tuštybėmis ir pagrįstais norais. Be to, televizijoje ir radijuje įgytą praktiką perteikia savo studentams.
Didžiausi turtai – ne banko sąskaitoj
Joje garsi moteris neturi nė vieno cento. Zitos nuomone, kur kas didesnės investicijos – kūrybinė patirtis, o viso gyvenimo bagažas – išmąstytos temos, kurių ilgai ieškoti netenka. Zita žino, kuriame Lietuvos regione nagingiausi medžio drožėjai, kuriame – balsingiausi dainoriai. Visuose regionuose gali rasti talentų: anot muzikologės, geri geri iš upelio, kaip ta ragana, ir atsigerti negali.
Zita stebisi: kaip galima skaityti žurnalus ar žiūrėti laidas, kuriose frakuoti, kas keletą metų keičiantys žmonas ir meilužes ponai sudėlioti tarsi kortų kaladė. Laidos „Gyvenimo ratu“ autorės temų šaltinis – žmonių gyvenimo įvairovė, kūrybiškumas ar net skurdas, kuris neakcentuojamas ir nesureikšminamas. Zita parengtų laidą ir apie “bomžų” gyvenimą: norėtų pamatyti, kur jie gyvena, ką valgo, kaip kalba. Norėtų suprasti ne menamą, o tikrą jų gyvenimo esmę ir nuopolio prasmę.
Protėvių kraitis
Mūsų pašnekovė neretai miega penkias valandas per parą. Tiek laiko lieka poilsiui. Kartais pasijunta beviltiškai ir sako: taip gyventi negalima. Būna, kad jau aštuntą ryto skambina laidos žiūrovai ir klausia patarimo, prašo informacijos. Arba buvo, kad prieš kurį laiką skyrė pinigų muzikos žinovams kelionei į Vokietiją, į europinio garso Vagnerio festivalį. Tačiau iš tų, kuriems įteikė dovaną, sulaukė ne padėkos, o ironijos, nors pati dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto ten vykti negalėjo. Kitais metais labdaringo gesto jau nebepakartojo.
Veiklioji moteris labai norėtų atsisakyti pašalinių darbų, išsimiegoti, pasilepinti, tačiau retai tai pavyksta. Nors abu Zitos tėvai kilę iš Raseinių rajono, o ji pati gimė ir augo Klaipėdoje (vadinasi – tikra žemaitė), tačiau, priešingai, negu manoma apie žemaičius, yra labai atvira, visada nori bendrauti, padėti žmonėms. Visa jos giminė – tiek mamos, kilusios iš 14 vaikų šeimos, tiek tėvo, kuris užaugo kartu dar su šešiais vaikais – buvo žodinga, daininga, turėjo humoro jausmą, mokėjo mylėti vieni kitus, užjausti, padėti, ištikus nelaimei. Buvo labai stiprūs ir ištvermingi.
Žemaitiškumas reiškėsi gyvastingumu, atkaklumu nepasiduoti sunkumams, dalykams, kurie yra atgrasūs, bet reikia juos įveikti. Iš Zitos trykšte trykšta ta energija, už kurią ji dėkinga savo tėvams ir protėviams.