– Živile, kaip nutiko, kad išsvajotąjį darbą MTV iškeitei į naujas pareigas?
– Dirbti MTV norėjau nuo vaikystės. „MTV Baltic Media“ buvo darbovietė, kurioje galėjau nežaboti savo idėjų. Tačiau sulaukiau pasiūlymo, privertusio susimąstyti. Bandžiau dėliotis pliusus ir minusus. Bet tai nepadėjo. Vienas draugas pasakė: tokiais atvejais, kai nepadeda logika, reikia paklausti širdies. Taip ir padariau. Tai yra didelis iššūkis, kurio tiesiog negalėjau nepriimti. Dabar aš – lietuviškoje kompanijoje, užimu vadovaujamas pareigas. Darau tai, kas man visada patiko. Žinau, kaip tą daryti, man tai nėra jokia naujovė. Turiu labai aiškią viziją, suvokiu, kur einu ir ką darau.
– Kalbi lyg užkietėjusi karjeristė...
– Ne apie karjerą galvoju. Man daug svarbesnis apčiuopiamas rezultatas. Jei kažką darau, noriu tai padaryti geriausiai. Jei darbas patinka, valandų neskaičiuoji.
– Bet taip dirbant smogia nuovargis. Atitrūkusi nuo darbu, ko gero, planuoji pasyvų laisvalaikį?
– Būna, kad pagulinėju namuose lavonėlio poza, bet dažniausiai noriu pakeisti aplinką iš esmės. Geriausiai – keliauti kažkur toli ir tikrai ne į kurortą su „all included“ paslaugomis. Esu išmaišiusi beveik visą Europą, mačiau arabiškų kraštų, porą Afrikos šalių, Braziliją. Tačiau šiuo metu jokių kelionių neplanuoju.
– Ką vadintum efektyviausiu vaistu nuo apkalbų?
– Atvirumą ir nuoširdumą. Kažkas nepatinka – sakyk. Aš netoleruoju pasišnabždėjimų už nugarų.
– Be ko neįsivaizduoji savo gyvenimo?
– Esu vilnietė iki pat šaknų. Aš - asfalto vaikas, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be automobilio ir kompiuterio su internetu. Anksčiau ryte rydavau knygas. Tačiau dabar vieną knygą skaitau ilgai: stabtelėdama, pamąstydama, apgalvodama.
– Iš šalies atrodai labai romantiška asmenybė. Teisingas įspūdis?
– Mėgstu romantiškus dalykus, bet aš – daugiau realistė.
– Kada paskutinį kartą ėjai į tikrą romantišką pasimatymą?
– Tikriausiai mokyklos laikais (šyptelėja). Mane tas žodis „pasimatymas“ labai gąsdina: prieš akis iškart iškyla vaizdas, kai susitinka du žmonės, abu įsitempę, susijaudinę, nežinantys, nei ką sakyti, nei ką daryti. Geriau eiti kartu pavakarieniauti. Vyksta tas pats ritualas, tik abu jaučiasi daug laisviau.
– Nesi linkusi pasitikėti kitais?
– Labiausiai pasitikiu savimi.
– Jei atvirai – kodėl šešerius metus slėpėte savo draugystę su Viktoru?
– Nei mes slėpėme, nei ką. Tik tiek, kad nepozavome ir nesipasakojome viešai. Mes bendravome laisvai ir natūraliai, buvo juokinga, kad mūsų draugystės nepastebi. Bet ir labai gerai: nemačiau reikalo afišuotis.
– Daugelis porų iš viešų savo santykių darosi neblogą reklamą.
– Tegu darosi. O aš dirbsiu savo darbą. Viktoras – savo. Tai, kas yra tarp mūsų, asmeniška. Kokia nauda iš tokių pasipasakojimų? Manau, visiems būtų naudingiau, jei daugiau būtų rašoma apie tai, ką žmonės įdomaus, doro nuveikė. Pasisemtų idėjų, patirties, noro tobulėti.
– Išskirtinis dėmesys tau nėra malonus?
– Man – ne. O gal aš dar nepripratau? Kita vertus, nei man, nei Viktorui pigus viešumas nereikalingas.
– Kaip apibūdintum žmones, gimusius, kaip ir tu, po Jaučio ženklu?
– Jie – labai atkaklūs, darbštūs, pareigingi ir geri (šypsosi). Estetai. Aš pati daug dėmesio skiriu vizualiam įspūdžiui. Žinau, kad mano apetito nesužadins nė pats skaniausias maistas, jei nebus gražiai patiektas.
– Mėgsti sukiotis virtuvėje?
– Visiškai sutinku su nuomone, kad geriausi kulinarai – vyrai. Dažniausiai valgau mieste. O namuose – nebent esant specialiai progai. Mėgstu geras tradicijas: kiekvieną penktadienį su draugais važiuojame vakarieniauti. Bendraujame prie skanių patiekalų ir vyno taurių.
– Kiek dėmesio skiri savo išvaizdai?
– Dažniausiai ryte skiriu penkias minutes, kad sugalvočiau, kuo rengsiuosi. Nors būna momentų, kai persirenginėju 58 kartus (juokiasi).
– Ar esi numačiusi, kada ateis laikas šeimai?
– Dievulis pasakys, kada bus laikas. Dabar jo net šuniukui nėra. O paskui... Du vaikai – būtinai. Nors galėtų būti ir daugiau.