Tai turėtų pažadinti reguliavimo institucijas iš miego ir paraginti veikti. Tačiau minėtieji bandymai taip pat leidžia pasigilinti į argumentus dėl visuomenės saugumo, jie neabejotinai bus pasitelkti siekiant apginti šią landžią, ydingą technologiją, romantizuojamą tokių televizijos serialų kaip „24 valandos“, kur padeda susekti fiktyvių teroristų užmačias.
Geras pavyzdys – Prancūzijos miestas Nica, kurios meras Christianas Estrosi po 2016 m. teroristinio išpuolio padvigubino stebėjimo technologijų naudojimą. Veido atpažinimo eksperimentas vasarį vykusiame miesto karnavale, „YouTube“ išliaupsintas kaip stebuklingas įrankis, padedantis susitikti išsibarsčiusiems giminaičiams, atpažinti įtartinus asmenis ir saugoti visuomenę, neseniai mero kabinete buvo paskelbtas sėkmingu.
Pasak „Le Monde“, nebuvo sulaukta jokių nusiskundimų iš eksperimente dalyvavusių žmonių, nebuvo klaidingų teigiamų rezultatų, o technologija net „šimtu procentų“ identifikavo „dominančius asmenis“.
Mero pranešime buvo raginama priimti naujus reglamentus, kurie leistų įdiegti technologiją prieš 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes, pabrėžiant, kad veido atpažinimas teisiškai yra pilkoje zonoje, kažkur tarp siaurų duomenų apsaugos reikalavimų ir platesnių nacionalinio saugumo įstatymų.
Mero išvados kelia daug klausimų. Girtis tobulu ar beveik tobulu tikslumu lengva, kai kalbama apie santykinai nedideles žmonių grupes ir išsaugotus jų atvaizdus: Nicos eksperimentuotojai sukūrė 50 asmenų duomenų bazę ir per tris dienas nufilmavo 5000 žmonių. Tačiau gauti duomenys gali būti apgaulingi.
Sistema, kurios sėkmės procentas yra 99,9 proc., skamba įspūdingai, kol susimąstai apie tai, kad 0,1 proc. klaidingų rezultatų patikrinus 100 000 asmenų reiškia, kad 100 žmonių bus identifikuoti neteisingai. Londono policijos veido atpažinimo bandymų apžvalgoje rašoma, kad net 63,6 proc., arba beveik du trečdaliai, kompiuterio sugeneruotų atpažinimų, kuriuos operatorius palaikė patikimais, pasirodė klaidingi.
Tada policija į duomenų bazę įtraukė aktoriaus Woody Harrelsono atvaizdą, tvirtino, kad jis atrodo visai kaip įtariamasis, ir sugeneravo galimų nusikaltėlių sąrašą. Galiausiai nutvėrė smulkų vagišių. Nors niekas nesiskundė, kad policija sulaikė ne tą žmogų, tai yra labai abejotina praktika, kuri gali priversti vyriausybes rimtai apsvarstyti veido atpažinimo technologijos uždraudimą arba moratoriumą.
Bet kaipgi tiksinčios bombos, pagrobti vaikai, ištrūkę į laisvę žudikai? Juk tai tikrai verta šimto žmonių sutrukdymo? „Kai ieškosime dingusių vaikų, nelegalios prekybos seksu aukų, ginkluotų užpuolikų, aktyvių teroristų, susitarsime kaip bendruomenė, kad laikinai šią technologiją įjungsime“, – siūlo Brentas Boekesteinas, DI vaizdų analizės startuolio „Vintra Inc.“ generalinis direktorius.
Vis dėlto šie pavyzdžiai visada geriau veikia vaizduotėje nei realybėje. Veido atpažinimo technologija neidentifikavo 2013 m. Bostono sprogdinimų kaltininkų, nors policija turėjo jų nuotraukų. Teroristas, 2016 m. Nicoje šienavęs besilinksminančią publiką, darė tai priešais stebėjimo kameras; sunku įsivaizduoti, kokia būtų buvusi nauda iš veido atpažinimo, atsižvelgiant į tai, kad jo nebuvo Prancūzijos valstybės saugumo sąraše. Ir net jei darytume prielaidą, kad ginkluoto užpuoliko veidas būtų tiksliai atpažintas, iki pirmojo šūvio būtų likę vos 120 sekundžių.
Nesunku suprasti, kodėl teisėsaugos agentūros bando grąžinti šią technologiją atgal į gatves. Kuklūs nacionaliniai policijos biudžetai ir daug laiko reikalaujantis įtariamųjų sąrašų, kurie kartais apima dešimtis tūkstančių asmenų, sudarymo darbas kuria poreikį bent šiek tiek pasilengvinti naštą. Tačiau taip pat nesunku suprasti, kodėl tinkama technologijos priežiūra ir apribojimai – gyvybiškai svarbu.
„Funkcijų slinkties“ rizika aukšta: tai, kas prasideda kaip bandymas susekti įtariamus teroristus, gali greitai virsti minios kontrole protesto metu, žmonių emocijų analize ar smulkių vagišių gaudymo įrankiu. Ar mes tikrai norime visada įjungto pirštų atspaudų skaitytuvo?
Europos Sąjunga dar nepriėjo prie vieningos pozicijos, kaip spręsti šią problemą. Bendrame bloko duomenų apsaugos reglamente yra aiškiai apibrėžti „jautrūs“ duomenys, tokie kaip biometrinė informacija, – jiems tvarkyti reikalingas sutikimas. Tačiau esama spragų, kai kalbama apie „esminį“ visuomenės interesą – nacionalinį saugumą, o būtent tai rūpi atskiroms valstybėms. Rezultatas – nenuoseklumas: vienoje Švedijos mokykloje bandymas atpažinti veidą baigėsi 20 375 dolerių bauda, tačiau Danijoje DI palaikomo veido stebėjimo įgyvendinimas futbolo stadione nesulaukė jokių pasekmių.
Nacionalinis saugumas neturėtų būti priežastis užkirsti kelią aiškesniems ir tvirtesniems Briuselio apribojimams. Tuo metu, kai vyriausybės stojasi piestu prieš teisėsaugos prašymus gauti prieigą prie „Facebook Inc.“ duomenų ir gaunami pranešimai apie „Amazon Inc.“ išmaniųjų durų skambučių gamintojo „Ring“ bendradarbiavimą su policija, būtų malonu, jei reikėtų atpažinti kuo mažiau veidų.