„Kraujo nuleidimas“, koks vyksta šiuo metu, primena įvykius Didžiosios depresijos metu.
20-ojo amžiaus pradžioje savarankiškai dirbančios parduotuvės dominavo tarp šalies didmiesčių ir miestų. Dauguma amerikiečių viską – nuo knygų iki mėsos ir sodininkystės prekių – pirko iš savo bendruomenės narių, savarankiškai vykdančių savo verslą.
Tokios krautuvėlės veikė visiškai kitaip nei šiuolaikiniai mažmenininkai. Pirkėjai įeidavo į parduotuvėlę ir klausdavo pardavėjo, ar šis turi vienokią ar kitokią prekę. Apsižiūrėti patiems, ko yra parduotuvėje? Tuomet tai buvo neįsivaizduojama.
Tačiau laikai keitėsi, ir atsirado pirmieji parduotuvių tinklai. Tarp jų – ir tokio plataus vartojimo prekių parduotuvės kaip „Woolworths“, prekiaujanti pigiomis gamyklinėmis prekėmis, ir „Great Atlantic & Pacific Tea Company“, geriau žinoma kaip A&P. Šie ir kiti pirmieji tinklai įvedė naujus mažmeninės prekybos metodus, kurie galiausiai tapo norma.
Kaip pažymi istorikas Arcas Levinsonas, A&P ėmė steigti parduotuves, kurias drąsiai galima vadinti šiandieninių prekybos centrų pirmtakėmis. A&P prekiavo standartiniais fasuotais maisto produktais ir steigė įprastinio išplanavimo parduotuves; išlaikė nedideles atsargas; ir naudojosi privalumais, derančiais su masto ekonomija. A&P apeidavo didmenininkus, pirkdama tiesiogiai iš gamintojų, ir kai kuriais atvejais įsigydavo maisto gamintojus, norėdama išsaugoti tolesnę tiekimo grandinės kontrolę.
Tokioms tinklo parduotuvėms skverbiantis į miestus ir didmiesčius, jos ilgainiui ėmė brautis į erdvę, kuria mėgavosi smulkesni mažmenininkai. Maždaug trečiojo dešimtmečio pabaigoje smulkaus verslo savininkai ėmė reikalauti sumažinti specialiuosius valstybės mokesčius.
O tada smogė Didžioji depresija. Vienais iš vertinimų, mažmeniniai pardavimai 1929-1933 metų laikotarpiu sumažėjo 50 proc. Tačiau šis kataklizmas nevienodai kirto mažmeninės prekybos sektoriui.
1946 metų tyrimas, paremtas surašymų duomenimis ir sunkiai įkandama Prekybos departamento ataskaita, pateikė duomenų apie šio kritinio laikotarpio prekybą rinkinį. Norėdami nustatyti, kurie kintamieji labiausiai leido nuspėti mažmenininkės išlikimą per Didžiąją depresiją, mokslininkai atliko seriją regresinių analizių. Jie nustatė, kad senesnės mažmeninės prekybos įmonės – tos, kurios jau buvo atrėmusios ankstesnes, kad ir mažesnes, audras, – turėjo didesnę tikimybę išlikti ketvirtojo dešimtmečio pradžioje nei naujesnės įmonės.
Pagaliau įmonės-veteranės buvo sukaupusios daugiau patirties – tiek sėkmės, tiek nelengvų išbandymų ruožų. Toks „reputacinis aktyvas“ leidžia joms lengviau prieiti prie paskolų, būtinų norint atremti sunkią krizę. (Ši dinamika pasikartojo ir per didžiąją recesiją, prasidėjusią po 2008 metų.)
Tačiau tuo pat metu vienas konkretus stabiliai įsitvirtinęs mažmenininkas turėjo didesnių galimybių nei kiti pergyventi Didžiąją depresiją: tai parduotuvių tinklai. Keletas tyrimų patvirtino šias išvadas. Pavyzdžiui, atlikus išsamų 1929-1935 m. bakalėjos parduotuvių Vašingtone tyrimą, paaiškėjo, kad A&P ir panašaus pobūdžio bendrovės turėjo daugiau galimybių išlikti nei kiti savarankiškai dirbantys verslai, – nuostabą kelianti išvada, atsižvelgus į tai, kad daugelis Naujo kurso politikų pirmenybę teikė smulkiems mažmenininkams.
Kaip ir senesnės įmonės, parduotuvių tinklai gali užtikrinti masto ekonomiją ir perkamąją galią. Be to, jie turėjo prieigą prie kredito linijų, kurios eilinės šeimos verslovės neturėjo.
Reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų veiksnį. Tam tikrais vertinimais, parduotuvės, kurių darbo produktyvumo lygis aukštesnis, turėjo didesnių išlikimo šansų. Bet čia kalbama ne tik apie našesnį darbuotojų darbą. 1946 m. atlikto tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad mažmenininkai, mokantys didesnius atlyginimus, turėjo didesnį šansą išlikti, nei tie, kurie sumažino darbo sąnaudas.
Iš pirmo žvilgsnio, paveikslas – painus. Kovoje dėl išlikimo, įsigalėjusioje mažmeninės prekybos sektoriuje ketvirtajame dešimtmetyje, atlyginimų karpymas buvo paprasčiausias būdas sumažinti išlaidas. Daugelis bakalėjos parduotuvių rinkosi būtent tokią strategiją, ir krizės neatlaikė.
Tuo tarpu moderniausi, sudėtingos struktūros parduotuvių tinklai – konkrečiai, A&P, – to nedarė, jie išlaikė atlyginimus stabilius, nors tokia strategija laikinai ir pakenkė jų finansiniams rezultatams. Geriau apmokami, labiau patyrę darbuotojai galimai turėjo daugiau paskatų ir galimybių padėti bendrovei atremti audrą.
90 metų pralėkė greitai, iki pat 2015 metų, kai A&P bankrutavo. Dėl COVID-19 pandemijos šalies mažmenininkai priversti susidurti su panašiais ekstremaliais išbandymais. Savarankiškai dirbančioms įmonėms, nedideliems, pakankamai kapitalo turintiems parduotuvių tinklams smogtas didžiulis smūgis. O įmonės, spartinančios pokyčius mažmeninėje prekyboje – „Amazon“, „Target“, „Walmart“, – stiprina savo pozicijas, kai tuo tarpu smulkesnės įmonės žlunga.
Tačiau tuo pat metu įsitvirtinę nacionaliniai mažmenininkai, kurie geriausiai atlaiko šiuos nelengvus laikus, yra būtent tie, tokie kaip ir A&P, kurie garsėja gera logistikos sistema ir didelėmis investicijomis į žmogaus kapitalą. „Target“, kuri šių metų vasarą padidino savo minimalų atlyginimą, fiksuoja rekordinius pardavimus. Kaip ir „Costco“, dar viena didžiulė mažmenininkė, žinoma savo darbuotojams teikiamais prioritetais.
Nors dar per anksti suprasti, ar šios tendencijos išsilaikys, didelė tikimybė, kad pandemija gali sukelti „kūrybiškos destrukcijos“ bangą mažmeninės prekybos sektoriuje, dar neregėtą nuo ketvirtojo dešimtmečio. Ji gali atvilnyti vėliau, atsižvelgus į persotintą mažmeninės prekybos erdvę šioje šalyje. Bet tokia destrukcija nebus chaotiška. Jeigu išliks ankstesni modeliai, kai kurie stabiliai įsitvirtinę ir modernūs nacionaliniai tinklai, daugiau reikšmės teikiantys žmogaus kapitalui, iškils į viršų. Likusiesiems pasiseks, jeigu išgyvens.