„Brexit“ verčia britus sprukti į Europą

Prieš penkerius metus emigravau į Vokietiją – iš gimtosios Rusijos, mat ši atsisakė bet kokių pretenzijų tapti europietiška šalimi. O dabar su nuostaba žiūriu, kaip britai – žmonės, kuriuos mes, rusai, nuo seno laikėme europietiškumo įsikūnijimu – daro tą patį, pulkais, dėl tos pačios priežasties.

Ne paslaptis, kad dešimtys tūkstančių Jungtinės Karalystės piliečių Airijoje išsiėmė antruosius pasus, apsidrausdami nuo galimo europietiškosios judėjimo laisvės praradimo pasibaigus „Brexitui“. Tačiau tai – tik dalis istorijos. Šiuo metu kur kas daugiau Didžiosios Britanijos piliečių bando įsigyti kitų valstybių pasus nei prieš „Brexit“ referendumą; maža to, jie kraustosi į šias valstybes ištisą dešimtmetį neregėtais kiekiais.

Pavyzdžiui, britų, mėginančių įsigyti Vokietijos pilietybę, skaičius per metus šoktelėjo nuo šimtų iki tūkstančių. Jų tiek daug, kad gavus vokiškus pasus niekas jiems nebesiūlo tradicinės ceremonijos.

2014 metais penkis kartus daugiau rusų nei britų tapo natūralizuotais vokiečiais. Šiandien situacija apsivertė: 2018 metais 6640 Jungtinės Karalystės piliečių gavo Vokietijos pasus – ir tik 1930 rusų. Remiantis Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautinės migracijos duomenų baze, po „Brexit“ britų natūralizacija smarkiai išaugo ir Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose bei Švedijoje, nors absoliutūs skaičiai ten mažesni nei Vokietijoje.

Nors antruosius pasus iš Airijos gavę britai paprastai niekur nekeliauja, Jungtinės Karalystės emigracija į likusią Europos Sąjungą pastebimai išaugo.

Kai britai panašiu mastu migravo į žemyną po 2000-ųjų, maždaug pusė emigrantų persikėlė gyventi į Ispaniją, kuri agresyviai reklamavosi britų pensininkams (ir vėliau galėjo džiaugtis būsto kainų pakilimu). Šiandien Didžiosios Britanijos emigracijos geografija kur kas įvairesnė. Kaip ir natūralizacijos atveju, kontinentinė Europa sulaukia žymiai daugiau Jungtinės Karalystės piliečių nei rusų.

EBPO duomenys yra prieinami tik nuo 2017 metų. Tačiau Danielis Aueris iš Berlyno socialinių mokslų centro, kartu su bendraautoriumi Danieliu Tetlow nagrinėjantis pastarąją Jungtinės Karalystės emigracijos bangą, teigia, kad į kitas ES šalis persikeliančių britų skaičius 2018 m. išaugo iki daugiau nei 75 500, o šiemet sieks beveik 84 000. Tai būtų absoliutus rekordas.

Šie skaičiai yra didesni už tuos, kuriuos pateikia Jungtinės Karalystės Nacionalinės statistikos tarnyba: remiantis ONS duomenimis, per 12 mėnesių, pasibaigusių 2019 m. kovą, grynoji emigracija siekė 52 000. Tačiau D. Aueris mano, kad EBPO duomenys ir jo ekstrapoliacija iš nacionalinės statistikos Vokietijoje, Ispanijoje ir Airijoje yra tikslesnė nei Didžiosios Britanijos duomenys, kurie daugiausia remiasi keleivių apklausomis.

Tiesa ta, kad britai, norėdami persikelti į Europos Sąjungos valstybes nares, susiduria su kur kas mažiau biurokratijos nei rusai. Ir, kitaip nei rusams, jiems Vokietijoje leidžiama dviguba pilietybė, kol Jungtinė Karalystė tebėra Europos Sąjungos narė. Tačiau žiūrėdamas į skaičius aš vis dar negaliu patikėti savo akimis.

Rusija – korumpuota šalis, vadovaujama autoritarinio lyderio, kuris braunasi į kaimynines valstybes, be to, ji gerokai skurdesnė už Jungtinę Karalystę. Rusijai emigracija kur kas labiau tinka „prie veido“ nei Didžiajai Britanijai. Remiantis „Gallup“ praėjusių metų pabaigos duomenimis, 34 milijonai žmonių visame pasaulyje norėtų persikelti į Jungtinę Karalystę ir tik 8 milijonai – į Rusiją. Ir visgi panašu, kad atstumdama žmones JK „perspjauna“ net ir mano tėvynę.

Tai, kad Jungtinė Karalystė tebėra patraukli šalis imigrantams, leidžia tikėtis, kad po „Brexit“ Didžioji Britanija sugebės ir toliau pritraukti pakankamai talentų, kurie taps pamaina išvykusiems. Užsieniečiai plūs ir toliau: EBPO duomenimis, atvykstančių studijuoti skaičius – daugiausia iš ne ES šalių – išaugo, nors ieškoti darbo atvyko mažiau žmonių.

Vis dėlto JK vyriausybei vertėtų skirti daugiau dėmesio tam, kiek piliečių palieka šalį ir deklaruoja savo ištikimybę kitoms Europos valstybėms. Reikėtų tikslesnės statistikos, kurią galima gauti iš šalių, į kurias emigruojama, ir politikos, skirtos įtikinti Didžiosios Britanijos žmones pasilikti – arba išvykus sugrįžti.

Auganti Jungtinės Karalystės piliečių emigracija yra nesėkmingos politikos išdava – kaip ir kalbant apie Vladimiro Putino režimą Rusijoje po 2014 m. Krymo aneksijos. JK, kaip ir Rusija, netenka žmonių, nesutinkančių su siaurakaktiška politika. „Brexit“ (ir Kremliaus) šalininkai gali manyti, kad atsikratyti neištikimųjų – tik į gera. Tačiau aš esu giliai įsitikinęs, kad šalims tokių žmonių reikia. Jie yra tie, kurie sujungia tautas šiame nuolatos mažėjančiame pasaulyje; kuo jų mažiau, tuo greičiau šalys netenka savo stiprybės.