Praėjus mažiau nei metams po jo komandos pergalingo rezultato tą dieną, 2:0, vieno milijardo svarų (1,3 mlrd. JAV dolerių) kainavęs stadionas stovėjo nykiai tuščias, nes koronaviruso pandemija sustingdė sportinį gyvenimą, kaip ir įprastą gyventojų ritmą visoje Jungtinėje Karalystėje.
Tada įvyko dar vienas svarbus įvykis. Birželį „Spurs“ tapo pirmuoju futbolo klubu Anglijos „Premier“ lygoje, įgijusiu teisę į Anglijos centrinio banko (BoE) paramą. Trumpalaikė 175 mln. svarų paskola turėjo padėti klubui sušvelninti nuostolius – per 200 mln. prarastų pajamų dėl iki 2021 metų atšauktų rungtynių ir kitų renginių.
Jeigu BoE parama „Spurs“ klubui kam nors skamba neįtikima, taip neturėtų būti. Centrinis bankas toli gražu ne vienintelis inicijavo nepaprastąsias gelbėjimo operacijas, kaip atsaką į pandemiją. Ne tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis tie pinigai būtų panaudoti gelbėti bankams ar kitiems kreditoriams, siekiant atitolinti finansinę krizę. COVID-19 sudrebinus ekonomikas, situacija šiais metais pasikeitė.
Pirmą kartą per visą savo istoriją JAV federalinis atsargų bankas (FED) įsigijo įmonių skolos vertybinių popierių, išplatintų aukščiausios klasės paskolų gavėjų, tokių kaip „Apple Inc.“, kaip ir didelės rizikos obligacijų iš rizikingesnių bendrovių. Japonijos centrinis bankas parengė 940 mlrd. JAV dolerių vertės kreditinę paramą verslovėms.
Tokie žingsniai – tai tik keli pavyzdžiai, kaip centriniai bankai vis giliau ir giliau skverbiasi į pinigines priemones, siekdami sušvelninti COVID-19 sukrėtimą pasaulio ekonomikai. Pandemija sutrypė idėją, esą bankai jau dabar veikia įtempę visas jėgas. Ji veikiau paspartino pinigų politikos pareigūnų, susitelkusių ties infliacija, transformaciją į sergėtojus, kovojančius su nelygybe ar klimato kaita, palikdama vis mažiau ir mažiau galimybių grįžti prie paprastesnio egzistavimo.
Tokia politikos spiralė įsisuko po 2008 metų finansinės krizės ir įstūmė centrinius bankus į politiniu požiūriu apgaulingą teritoriją.
„Kuo daugiau užduočių suteikiate bankams, tuo dažniau jiems tenka susidurti su kompromisais, susijusiais su politiniais pasirinkimais, – teigia Stephenas Kingas, „HSBC Holdings Plc.“ vyresnysis patarėjas ekonomikos klausimais. – Anksčiau pinigų politika buvo labai dažnai siejama su kainų stabilumu. Viena priemonė: palūkanų normos. Vienas tikslas: kainų stabilumas. Paprasta!“
Virusui plintant, pasaulio centriniai bankai, nuo Vašingtono iki Velingtono, užtvindė rinkas likvidumu . Jie palaikė bendroves. Padėjo finansuoti didelio masto skatinamųjų vyriausybės priemonių paketus. Kontrataką sudarė 164 palūkanų normų mažinimai per 147 dienas, rodo „Bank of America Corp.“ duomenys; iš viso bankai įliejo 8,5 trln. JAV dolerių į piniginę paramą, vyriausybės – papildomų 11,4 trln. dolerių vertės fiskalinių priemonių; iš viso buvo įpumpuota beveik 20 trln. JAV dolerių.
Toks gelbėjimas įspūdingas dar ir dėl kito dalyko: iki pandemijos tokiuose susibūrimuose kaip Davose, Šveicarijoje ir Džekson Hole, Vajominge, didelį susirūpinimą kėlė tai, jog centriniai bankai nėra pasirengę kovoti su krize, atsižvelgus į tai, kad palūkanų normos ir taip jau žemos. Ne visi buvo įsitikinę tuo, ar vėl suveiktų pigesnio likvidumo įliejimas į finansų rinkas, žinant, kad neužteko dešimtmečio pigių pinigų, kredituojamų su žemomis palūkanų normomis, kad pavyktų apsisaugoti nuo ilgalaikės stagnacijos.
Bet per kelias centrinių bankų vykdomų intervencijų savaites šiais metais pasaulinės rinkos ėmė atsigauti, o apie rugpjūtį pasaulio akcijų rinkos pasiekė rekordines aukštumas, didžiąja dalimi padedamos ultralengvų pinigų.
„Bendra pasaulinė tendencija ir reakcijos į dabartinę pandemiją rodo, kad centriniai bankai turi didelių galimybių formuoti finansines sąlygas“, – teigia Philipas Lane‘as, Europos centrinio banko (ECB) vykdomosios valdybos narys, kuris, kaip ECB vyriausiasis ekonomistas, formuoja politikas, įskaitant 1,4 trln. eurų (1,65 trln. JAV dolerių) vertės obligacijų pirkimo programą.
Tačiau nėra visiškai aišku, ar realioji ekonomika sulauks panašaus skatinimo. Štai kodėl Ph. Lane‘o viršininkė, ECB pirmininkė Christine Lagarde, perspėjo Europos vyriausybes, jog nesugebėjus įlieti fiskalinių paskatų gresia ekonominė katastrofa.
Panašiai apie JAV centrinių bankų galimybių ribas kalbėjo ir FED pirmininkas Jerome‘as Powellas, pabrėžęs, kad bankas gali skolinti pinigų, bet ne leisti. Iki pandemijos J. Powellas pagrįstai didžiavosi banko įdėtu darbu ekonomikos valdymo srityje. Sumažinęs nedarbą iki žemiausio per pusę amžiaus lygio, 3,5 proc., FED pasistengė, kad rekordiškai ilgos JAV ekonomikos plėtros nauda būtų pasiekiama daugeliui tų amerikiečių, kurie istoriškai buvo primiršti. Juodaodžių ir Lotynų Amerikos gyventojų nedarbas smuko iki itin žemo lygio.
Amerikiečiai, turintys negalią, ar sėdėję kalėjime – ilgą laiką buvę išstumti iš darbo rinkos, – vis dažniau susirasdavo darbus. O tada „pasaulis apsivertė“, kaip gegužę J. Powellui „FED Listens“ visuomenės informavimo renginyje išsireiškė darbo išteklių parengimo ekspertė Amanda Cage. Nedarbas šoktelėjo iki lygio, neregėto dar nuo Didžiosios depresijos laikų. Ypač skaudžiai smogta žemai apmokomoms mažumoms ir dirbančioms moterims – J. Powello žodžiais, „širdį draskantis“ reiškinys.
A. Cage, Vašingtone įsikūrusio nacionalinio fondo „National Fund for Workforce“ prezidentė ir vykdomoji direktorė, nuogąstauja, kad daugelis per krizę prarastų vietų turizmo ir sveikatos priežiūros sektoriuose – vietų, neproporcingai užimamų spalvotųjų darbuotojų, – nebebus atkurta.
Be to, ji prognozuoja dar vieną darbo vietų praradimų „cunamį“ valstybės ir vietos valdžios struktūrose, sektoriuje, kuriame, vėlgi, juodaodžiai darbuotojai sudaro neproporcingai didelę dalį. „Krizė išryškino šiuos nelygumus, kurie egzistavo ir anksčiau, bet dauguma žmonių buvo jiems akli“, – sako A. Cage.
Patrickas Dujakovchius, buvęs ugniagesys , o šiuo metu einantis „Greater Kansas City AFL-CIO“ profsąjungos prezidento pareigas, taip pat dalyvavo gegužės mėnesio „FED Listens“ renginyje.
Būdamas Kanzaso miesto federalinio atsargų banko valdybos narys, jis giria centrinį banką už jo reakciją į COVID-19 krizę. Tačiau kartu turi žinutę nuo darbuotojų. „Mes kalbame apie kainų stabilumą ir stabilumą visose finansinėse rinkose, bet niekad nekalbame apie užimtumo stabilumą, – teigia jis. – Galbūt būtent šis aspektas turėtų tapti vienu iš svarbiausių tikslų.“
Ekonomistai Jaredas Bernsteinas, Joe Bideno patarėjas, ir Janelle Jones, „Groundwork Collective“ politikos ir tyrimų skyriaus vykdomoji direktorė, ragina FED banką atkreipti dėmesį į juodaodžių nedarbo problemą, priimant politinius sprendimus, skirtus sumažinti šios grupės žmonių nedarbo atotrūkį su baltaodžių nedarbu.
Šių metų vasarį juodaodžių nedarbo lygis buvo daugiau nei 2,5 proc. punkto didesnis nei baltaodžių amerikiečių nedarbas. Anot „Brookings Institution“ mokslinio bendradarbio Aarono Kleino, reakcija į pandemiją nesubalansuota. „COVID liga vargina amerikiečių šeimas, ypač spalvotųjų bendruomenes, – sako jis. – Mūsų reakcija buvo orientuota į rinkų, ypač elitinės klasės, turtingų investuotojų, gelbėjimą.“
Gegužę Prinstone vykusiame vaizdo seminare J. Powellas kategoriškai neigė, kad FED politikos didina pajamų atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų; pasak jo, jomis siekiama atkurti pagrindines darbo rinkas, egzistavusias iki COVID-19. Siekiant labiau pasitarnauti realiajai ekonomikai, J. Powellas ir jo kolegos politikos formuotojai kiek anksčiau šiais metais pasiūlė kreditavimo programą „Main Street Lending Program“.
Pagal šią programą garantuojama apmokėti 95 proc. bankų išduotų paskolų vertės smulkioms bei vidutinio dydžio įmonėms. Iždo departamentas iš Kongreso asignuotų lėšų 75 mlrd. dolerių skyrė FED, kad šis padengtų galimus nuostolius dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo.
Kad ir kokia būtų ambicinga, ši „Main Street“ programa yra per lėta, iš dalies dėl to, kad Iždo departamentas nenori, jog ji būtų pernelyg dosni. Liepos 27 dienos duomenimis, programa buvo pritraukusi vos aštuonis paskolų gavėjus, rodo centrinio banko paviešinta ataskaita.
Didžiausias paskolos gavėjas buvo lošimo namai Maunt Pokone, Pensilvanijoje, gavęs 50 mln. dolerių, maksimalią leistiną sumą pagal pirmenybinę programos kreditinę liniją.
Dar kartą mėgindamas pasipriešinti kaltinimams, esą jo politika yra palanki turtingiesiems, FED rugpjūčio pabaigoje pristatė ilgalaikę pinigų politikos strategiją, kuria siekiama įgyvendinti maksimalų užimtumą – kuris būtų „įvairialypis ir integruotas“.
Federalinis atsargų bankas taip pat užėmė laisvesnę poziciją infliacijos atžvilgiu, pareikšdamas, kad palankiai vertintų laikiną, nuosaikų kainų padidėjimą, viršijantį jo užsibrėžtą vidutinį 2 proc. tikslinį rodiklį. Subtilių, bet svarių pokyčių FED veiklos struktūroje rezultatas: palūkanų normos greičiausiai ilgesnį laiką išliks žemesnės.
ECB labiau sekėsi nei FED propaguoti bankų skolinimą bendrovėms. Jis naudoja programą, pristatytą prieš šešerius metus, kai sprendė problemas euro zonoje, kuri labiau priklausoma nuo tokio finansavimo nei Jungtinės Valstijos. Užuot mažindamas trumpalaikes rinkos palūkanų normas , jis suteikė bankams itin pigų ilgalaikį finansavimą, – su sąlyga, kad bankai jį panaudos teikdamas kreditus įmonėms ir namų ūkiams (neįskaitant hipotekos).
Toji programa šiuo metu siekia apie 1,5 trln. eurų, arba kiek daugiau nei dešimtadalį regiono ekonomikos. Annelise Riles, Šiaurės Vakarų universiteto (NWU) teisės ir antropologijos profesorė, pastebėjo, kad centrinių bankų pareigūnai, ypač pastaraisiais metais, regis, labiau suvokia būtinybę paaiškinti savo veiksmus ir reaguoti į visuomenės rodomą susirūpinimą. Taip iš dalies yra dėl naujausios krizės, sako ji, bet taip pat ir dėl padidėjusio visuomenės susidomėjimo, pavyzdžiui, per socialinę žiniasklaidą.
Profesorė daugiau nei 20 metų tyrinėjo centrinius bankus, ypač vaidmenį, kurį atliko pinigų politika, ramindama Azijos finansų krizę dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. „Mes pastebime, kad centrinių bankų vadovų savo misijos ir vaidmens suvokimas iš esmės kitoks. Naujai mąstoma, naujai kalbama, atsiranda naujų vertybių“, – sakė A. Riles, „Financial Citizenship: Experts, Publics & the Politics of Central Banking“ autorė.
Pavyzdžiui, ECB bankas savo pirmojoje strateginėje apžvalgoje nuo 2003 metų planavo renginius, panašius į šių metų „FED Listens“, tačiau pandemija privertė Ch. Lagarde atidėti planus. Ji teigė norinti paskatinti centrinį banką labiau susimąstyti tokiomis aktualiomis temomis kaip klimato kaita.
Priklausomybė nuo centrinių bankų niekur nėra aiškiau matoma kaip finansų rinkose. Didžiausių centrinių bankų, išskyrus Kinijos Liaudies banką, šiuo metu valdomų aktyvų vertė siekia beveik ketvirtadalį pasaulinės akcijų rinkos vertės – tai yra maždaug keturis kartus daugiau nei iki 2008 metų.
Šios apimtys tik dar labiau augs, rodo rugpjūtį atlikta „JPMorgan Chase & Co.“ analizė, nustačiusi, kad nuo šių metų vasario Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, euro zonos ir Japonijos centriniai bankai padidino savo balansus beveik 5,7 trln. JAV dolerių. Anot „JPMorgan“, tolesni aktyvų pirkimai ir kreditų teikimo švelninimo politika iki 2021 metų pabaigos turėtų padidinti šių bankų balansus nuo 21,5 trln. dolerių, arba 57 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), iki beveik 27 trln. JAV dolerių, 67 proc. BVP.
Stephenas Diggle‘as iš savo asmeninės patirties žino, kaip esminiai pokyčiai centrinėje bankininkystėje sujaukia rinkas ir verslo modelius. Jis beveik dešimtmetį valdė fondą, kuris galiausiai tapo vienu iš didžiausių rizikos fondų Azijoje: „Artradis Fund Management“, uždirbusiu 2,7 mlrd. dolerių iš akcijų kintamumo per finansų krizę. Apie 2010 metus toji strategija neveikė. Dauguma centrinių bankų sumažino palūkanų normas, pritaikė kiekybinį lengvinimą ir užtvindė rinkas likvidumu, tuo pat metu prigesindami kaitumą.
Taigi, S. Duggle‘as likvidavo „Artradis“ ir 2011 metais įkūrė šeimos investicinę įmonę „Vulpes Investment Management Pte“, kad galėtų valdyti savo paties turtą ir bendradarbiauti su kitomis šeimos investicinėmis bendrovėmis. Ištisą dešimtmetį turtingi žmonės, tokie kaip S. Diggle‘as, turėjo galimybę investuoti į JAV Iždo obligacijas ir kitas obligacijas, kad galėtų generuoti stabilias ir saugias pajamas, o vėliau – pagyvinti portfelį rizikingesniais aktyvais, tokiais kaip paprastosios akcijos ar nekilnojamasis turtas. Bet nuo tada, kai prasidėjo finansinė krizė, obligacijos duoda menkas pajamas, centriniams bankams stumiant tokius fondus kaip S. Diggle‘o į naujas investicinės aplinkos kertes.
Pavyzdžiui, „Vulpes“ investavo į didžiausią Naujojoje Zelandijoje avokadų įmonę, kur geras derlius gali padengti išlaidas ir grąžinti dividendus investuotojams, užtikrindamas pajamas, kurių obligacijos šiomis dienomis tiesiog nepajėgia užtikrinti. „Šią obligacijų problemą bandoma išspręsti įvairiais būdais“, – sako S. Diggle‘as, Oksfordo universiteto absolventas, dirbęs „Lehman Brothers“ banke prieš tapdamas vienu iš „Artradis“ steigėjų. „Na, pavyzdžiui, mes dabar esame ūkininkai.“
S. Diggle‘o posūkis į žemės ūkį – dar vienas pavyzdys, kaip ilgalaikis ekonomikų bei finansų rinkų japonifikavimas – lėto augimo ir žemos infliacijos pasaulis ir atitinkamai žemos palūkanos bei žemas kintamumas – veikia investuotojus.
„Aš niekad nebūčiau pamanęs, kad kai pirmą kartą įkursiu savo rizikos draudimo fondą 2002 metais, mūsų rytiniame susirinkime kiekvieną dieną pirmąsias penkiolika minučių bus kalbama apie tai, ką daro centriniai bankai, – sako jis. – Apie tai tie nuobodos repo rinkų kamputyje visą laiką tik ir tegalvojo.“
Sparčiai auganti centrinių bankų galia yra didžiulio nusivylimo šaltinis tokiems investuotojams kaip S. Diggle‘as. „Tam tikrame lygmenyje rinkos daugiau nebeturi prasmės, – sakė jis. – Žaidžiate pokerį prieš žmogų, kuris gali pasigaminti sau žetonų. Tai labai bloga mintis.“
Ekonomikos vadovėliai skelbia mums, kad pigūs pinigai, trykštantys iš centrinių bankų, galiausiai turėtų paskatinti žmones vėl leisti pinigus, o versloves – samdyti darbo jėgą, taip kurstydami kainų bei algų augimą ir keldami palūkanų normas. Tai leistų centriniams bankams sulėtinti savo intervenciją, stabdyti skatinimo priemonių programą ir galbūt net ją nutraukti , vos tik atsigavimas taps pakankamai stiprus. Bet naujausi ekonominiai įvykiai pasakoja kitokią istoriją.
Po daugiau nei du dešimtmečius trukusių valstybės skolos pirkimų Japonijos centrinis bankas dabar turi didesnį balansą nei šalies ekonomika, ir vis dėlto infliacija vėl sukasi apie nulinį lygį. FED ir ECB dar taip toli nenužengė. Iš to galima daryti prielaidą, kad jeigu jų ekonomikos judės tokia pat trajektorija kaip Japonijos, toks procesas gali prasidėti daug metų – gal net dešimtmečių – anksčiau nei jiems teks apriboti savo kiekybinio palengvinimo programas.
Bet ar kas nors tikisi, kad centrinių bankų galia grįš į iki 2008 metų fiksuotą lygį? Reikalavimai jiems auga ir evoliucionuoja tokiu mastu, jog nuolat verčia juos daryti daugiau, ne mažiau. Įveikti finansinę krizę, spręsti klimato kaitos problemą, išvengti pandemijos sukeltos ekonominės griūties, atkurti infliaciją, kovoti su pajamų bei rasių nelygybe.
Kai centriniai bankai atlieka vaidmenis, kuriuos kitados atliko vyriausybės, jų priklausomybė nuo politikų tampa svarstymų objektu. Koordinavimas sunkmečiu yra gyvybiškai svarbus, bet nerimaujama, kad centrinių bankų, daugelį metų nepriklausomai nuo vyriausybės formavusių pinigų politiką, atveju, bus nelengva atsikovoti tą nepriklausomybę, kai (ir jeigu) krizių potvynis nuslūgs.
Pagal optimistišką scenarijų, jeigu pandemijos poveikis išblės ir ekonomikos vėl ims augti, pinigų valdymo institucijos galbūt atras būdų nutraukti bent dalį priemonių. Centrinių bankų vadovai paprastai tvirtina, esą jie gali tą padaryti – pasak ECB pareigūno Ph. Lane‘o, šių iššūkių „nederėtų išpūsti“, – bet procesas gali būti ilgas ir duobėtas, jeigu politikai, siekdami kuo giliau įsiskverbti į pinigų priemones, ir toliau remsis bankais.
Šiame procese, teigia Teresa Kong, „Matthews Asia“ (San Fransiskas) portfelio valdytoja, pasaulis gali užkibti ant kabliuko. Centrinių bankų parama, sako ji, yra „kaip narkotikas: kuo daugiau vartoji, tuo labiau tavo organizmas pripranta , ir tuo stipresnė tavo priklausomybė. Teks labai pasistengti, kad ištrūktume iš šio rato.“