Šimtai tūkstančių serbų, ukrainiečių ir rumunų užsidirba per pasaulines laisvai samdomų darbuotojų platformas, triūsdami tarptautiniams klientams, kurie moka geriau nei vietinės įmonės. Atrodytų, tai puikus būdas išlaikyti geriausius protus tėvynėje, kad šie neieškotų geresnių galimybių užsienyje. Tačiau viskas atvirkščiai: pasenę reglamentai verčia juos gyventi legalumo paribiuose ir kliudo pastangoms sulėtinti protų nutekėjimą.
Rytų Europa ištisus šimtmečius stengėsi pasivyti ir aplenkti Vakarus. Per pastaruosius tris dešimtmečius pokomunistinės šalys transformavo savo ekonomiką ir tapo pasaulinių tiekimo grandinių dalimi. Dabartinis projektų ekonomikos (angl. gig economy) augimas suteikia sąlygas dar vienam šuoliui į priekį. Tačiau kartai, užaugusiai po Šaltojo karo pabaigos, pagalius į ratus kaišioja labiausiai korumpuotos Europos politinės sistemos.
„Tai tas momentas, visai kaip per „Žvaigždžių karus“, kai erdvėlaivis peršoka į hipererdvę ir patenka iš vienos sistemos į kitą, – sako serbė Branka Andjelkovič, knygos „Digging Into the Gig Economics“ (liet. „Projektų ekonomikos struktūra“) bendraautorė. – Jei norite, kad jūsų ekonomika progresuotų, o žmonės liktų tėvynėje, darykite ką nors.“
„Esu pilkojoje zonoje“, – aiškina M. Miladinovičius, kuris rengia žurnalų maketus klientams Kanadoje, Etiopijoje ir kitose šalyse. Tą patį darbą jis tikisi tęsti ir iš savo naujųjų namų ątogražų kraštuose.
Serbija kartu su Ukraina ir Rumunija žygiuoja Rytų Europos projektų ekonomikos priešaky. Darbo vietos daugiausia siūlomos technologijų, grafinio ir interneto dizaino bei medijų specialistams. Tuo tarpu pavėžėjimo ir maisto pristatymo paslaugos (šios pramonės standartas) ne tokios populiarios – iš dalies dėl istoriškai žemų atlyginimų, lyginant su likusiu žemynu.
Šios šalys taip pat garsėja kaip vienos iš politiškai nestabiliausių regione, todėl nenuostabu, kad nelankstūs komunizmo eros reglamentai vis dar nėra atnaujinti. Dar vienas leitmotyvas – plačiai paplitęs kyšininkavimas: pagal „Transparency International“ metinį korupcijos suvokimo indeksą Rumunija užima 61-ą, Serbija – 87-ą, o Ukraina – 120-ą vietą.
Atsiradus pirmosioms projektų ekonomikos platformoms, daugelis Vakarų šalių ekonomikų jau turėjo aukštesnį darbuotojų apsaugos lygį ir lankstesnius darbo kodeksus. Ir jos nestovi vietoje: pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė praėjusiais metais pasiūlė teisės aktą, kuriuo siekiama padidinti laisvai samdomų darbuotojų apsaugą.
Gera žinia ta, kad Ukrainoje, Rumunijoje ir Serbijoje netrūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų, dirbančių technologijų srityje. Pasak Ženevoje įsikūrusios Tarptautinės darbo organizacijos vyresniosios darbo rinkos specialistės Janine Berg, daugelis jų dirba nuotoliniu būdu, o tai pristabdė protų nutekėjimą.
Perspektyva tapti savo laiko šeimininkais ir prisijungti prie pasaulinės darbo jėgos, siūlančios, regis, neribotas galimybes, išlieka viliojanti.
„Kiekvienas jaunas žmogus, kuris neturi darbo, svajoja būti laisvai samdomu darbuotoju, keliauti po pasaulį ir galėti dirbti iš bet kur, – teigia Belgrade gyvenanti mokesčių ekspertė Sofija Popara. – Tai trumpalaikis planas, tačiau jauniems žmonėms jis vis patrauklesnis.“
Vis dėlto įspėjimai tampa vis garsesni. Remiantis Europos Komisijos finansuoto Viešosios politikos instituto tyrimo išvadomis, Rumunijai būtina „iš naujo apibrėžti ir reformuoti darbo santykius“. Praėjusiais metais Tarptautinė darbo organizacija paragino ir Ukrainą „imtis politinių priemonių, kurios galėtų padidinti darbo rinkos transformacijos privalumus“.
Tarptautinis valiutos fondas liepos mėnesį atliktame tyrime perspėjo, kad Rytų Europos šalys turėtų labiau pasistengti „išlaikyti ir geriau panaudoti esamą darbo jėgą“, kad galėtų kovoti su gresiančiu žymiu gyventojų skaičiaus sumažėjimu, kurį iš dalies lemia emigracija.
Protų nutekėjimas yra bendra Rumunijos, Ukrainos ir Serbijos problema. 2016 m. iš šių trijų šalių kartu paėmus išvyko 600 000 žmonių, visame pasaulyje ieškančių geresnių darbo ir gyvenimo perspektyvų. Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, tai net tris kartus didesnis skaičius nei 2000-aisiais.
Ir nors iš Rumunijos reikalaujama įtraukti į savo įstatymus Europos Sąjungos teisės aktus, darbas vyksta lėtai, nes šalyje beveik nuolatos tvyro politinė sumaištis. Bukarešte įsikūrusi darbo ministerija patvirtino, kad įstatymų pertvarką yra numačiusi įgyvendinti iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.
Net aukštos kvalifikacijos ir techniškai išprusę laisvai samdomi darbuotojai yra pažeidžiami aršios konkurencijos dėl darbo sutarčių. Trūkstant kitų galimybių, jiems tenka susitaikyti su darbdavių keliamomis sąlygomis.
„Laisvai samdomo darbuotojo gyvenimas nėra lengvas ir tikrai skirtas ne visiems“, – pastebi Jelena Novakovič, grafikos dizainerė iš Belgrado, paprastai dirbanti JAV ir Australijos užsakovams.
Internetinės platformos atsiriekia net 20 proc. uždarbio ir siūlo darbuotojams mažai paramos. Neseniai atliktoje apklausoje trečdalis Ukrainos laisvai samdomų specialistų skundėsi, kad platformos jiems nepadėjo atgauti taip ir nesulaukto mokėjimo už paslaugas.
„Kai platforma imasi arbitražo, ji paprastai palaiko užsakovo pusę, – teigia J. Berg. – Jokio reguliavimo nėra, o paslaugų teikėjų yra netgi per daug, todėl stebima liūdna tendencija, kad atlyginimai mažėja.“
Ko gero, blogiausioje padėtyje atsidūrė laisvai samdomi Serbijos darbuotojai. Nesulaukdami teisinio pripažinimo, jie laikomi bedarbiais, todėl negali gauti nei būsto paskolos, nei kredito kortelės. Vienintelė galimybė – užsiregistruoti kaip savarankiškai dirbantiems verslininkams, o tai dažnai reiškia 40 proc. mokesčių tarifą.
Žinoma, liek dar viena galimybė: susirasti tradicinį darbą vietinėje įmonėje. Tačiau žurnalų dizaineriui M. Miladinovičiui tai neatrodė svarstytina išeitis.
„Aš vis dar neįsivaizduoju savęs nuolat dirbančio vienoje kompanijoje, – prisipažįsta jis. – Kol kas matau save tik kaip laisvai samdomą darbuotoją, o toliau viską nulems pinigų srautai.“