„Dubajus man yra namai, – sakė S. Sissons, kuri turėjo nedidelę kavinukę ir dirbo laisvai samdoma žmogiškųjų išteklių konsultante. Bet „čia brangu ir nesaugu emigrantams. Australijoje, tarkim, jeigu uždirbčiau tiek pat ir mes staiga visko netektume, bent jau turėtume medicininį draudimą ir nemokamą mokyklinį lavinimą.“
Su tokiu pasirinkimu susiduria milijonai užsieniečių Persijos įlankos regione, nes pandemijos padariniai ir smunkančios energijos kainos verčia prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės situacijos. Ištisus dešimtmečius darbuotojai iš užsienio buvo pagrindinis turtingų Persijos įlankos regiono monarchijų ramstis, siekiant apsnūdusius kaimelius paversti kosmopolitiniais miestais. Daugelis tokių darbuotojų čia užaugo arba kūrė savo šeimos židinį, bet neturint jokios oficialios teisės į pilietybę ar į nuolatinę gyvenamąją vietą, ar į bet kokias pašalpas, užgriuvus sunkiems laikams, toks gyvenimas nėra saugus.
Stipriausias poveikis jaučiamas Dubajuje, kur ekonominis modelis kuriamas orientuojantis į užsienio valstybių piliečius, sudarančius apie 90 proc. gyventojų.
„Oxford Ecnomics“ prognozėmis, Jungtiniai Arabų Emyratai, kuriems priklauso Dubajus, gali prarasti 900 000 darbo vietų – įspūdingas rodiklis šaliai su 9,6 mln. gyventojų. Laikraščiuose mirgėte mirga pranešimų apie darbininkus iš Indijos, Pakistano ir Afganistano, išskrendančius iš šalies. Bet būtent didesnes pajamas uždirbančių asmenų praradimas turės domino efektą emyratui, orientuotam į nuolatinį augimą.
„Viduriniosios klasės rezidentų masinis išsikraustymas gali sukelti mirtiną spiralę ekonomikai, - sakė Ryanas Bohlas, Artimųjų Rytų analitikas iš „Stratfor“. – Sektoriai, kurie remiasi profesionalais ir jų šeimomis, tokie kaip restoranai, prabangos prekių parduotuvės, mokyklos ir klinikos, nukentės visi ligi vieno, kai šie žmonės išvyks. Be vyriausybinės paramos tokių paslaugų įmonės vėliau gali imti atleidinėti žmones, kurie vėliau ryšis palikti šalį, taip sukeldami dar daugiau masinio išsikraustymo bangų.“
Pasaulio ekonomikai nugrimzdus į chaosą, sprendimas išvykti nėra toks paprastas. Dubajaus gyventojai, kurie vos suduria galą su galu, veikiau sutiktų likti, nei konkuruoti su naujais bedarbiais gimtinėje. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, viso pasaulio mastu daugiau nei milijardui darbuotojų dėl koronaviruso pandemijos gresia atlyginimo sumažinimas ar darbo vietos praradimas.
Kai kurie Persijos įlankos regiono lyderiai, pavyzdžiui, Kuveito premjeras, ragina užsieniečius išvykti, nes nerimauja dėl vietinių gyventojų įdarbinimo. Bet Dubajaus, kurio ekonomika priklauso nuo jo, kaip pasaulinės prekybos, turizmo ir verslo centro, vaidmens, formulė kitokia.
Krizė greičiausiai paspartins JAE pastangas suteikti tokiems gyventojams nuolatinio pragyvenimo statusą, prilygstantį statusui piliečių, kurie nuo pat tada, kai buvo atrasta nafta, yra pripratę prie didelių lengvatų. Kol kas JAE žmonėms, kurių leidimai gyventi šalyje baigia galioti, automatiškai juos pratęsė ir pristabdė rinkliavą` už leidimą dirbti ir kai kurias baudas. Šalis ragina vietos įdarbinimo agentūras samdyti žmones iš neseniai tapusių bedarbių „fondo“ ir daro spaudimą bankams, kad šie išduotų beprocentes paskolas ir kuriam laikui atidėtų paskolų grąžinimą sunkiai besiverčiančioms šeimoms ir įmonėms.
Pasak Dubajaus vyriausybės atstovo, valdžia svarsto daugiau variantų, kaip būtų galima padėti privačiam sektoriui. „Nemažai žmonių Dubajų vadina savo namais, ir jis visada stengsis padaryti visa, kas būtina, kad galėtų juos susigrąžinti.“
Pagrindinis Dubajaus iššūkis yra įperkamumas. Miestas, kuris išgarsėjo kaip dosnus „mokesčių rojus“, tampa vis brangesniu uostu bendrovėms ir gyventojams. Anot Niujorke veikiančios konsultacinės įmonės „Mercer“, 2013 metais Dubajus užėmė 90-ją poziciją brangiausių vietų gyventi emigrantams. Dabar jis užima jau 23-ąją vietą šiame reitinge, tapdamas brangiausiu miestu Artimuosiuose Rytuose, nors ir nukrito iš 21-osios pozicijos 2019 metais, dėl perteklinės pasiūlos smukus nuomos kainoms.
Švietimas ir ugdymas tampa lemiamu veiksniu šeimoms, ypač kai vis daugiau darbdavių palaipsniui nutraukia mokėjimus, padengiančius išlaidas už mokslą. Nors šiais laikais yra platus skirtingo brangumo mokyklų pasirinkimas, Dubajus pernai išsiskyrė brangiausiu regione vidutiniu metiniu mokesčiu už mokslus mokykloje - 11 402 JAV dolerių, skelbia Tarptautinių mokyklų duomenų bazė.
Gąsdinančios kainos gali paskatinti tėvus pervesti savo vaikus į pigesnes mokyklas, o valdžią - sumažinti mokestį už mokslą, teigia Mahdis Mattaras, įmonės „MMK Capital“, konsultuojančios privačius kapitalo fondus ir Dubajaus investuotojus į mokyklas, atsakingasis partneris. Jo prognozėmis, registracijų į mokyklas gali sumažėti 10-15 procentų.
Mokytoja Sara Azba prarado savo darbą, kai dėl fizinio atstumo laikymosi priemonių mokyklos buvo priverstos dirbti nuotoliniu būdu. Dėl to ji prarado labai svarbią privilegiją: teisę į nemokamą mokymą savo sūnui. Todėl ji kartu su vaikais grįžta į Jungtines Valstijas, kur jos keturiolikmetis sūnus lankys valstybinę mokyklą, o dukra – koledžą. Jos vyras liks šalyje, bet persikels į mažesnį bei pigesnį būstą. „Šeimos atskyrimas buvo nelengvas sprendimas, bet mes buvome priversti priimti tokį kompromisinį variantą“, – sakė S. Azba.
Ištisus dešimtmečius Dubajus kūrė ambicingus planus: statė brangiausius pasaulyje prekybos centrus ir aukščiausius dangoraižius. Dykumose iškilę kvartalai vilų, skirtų migrantų šeimoms, viliojo saule ir neapmokestinimais atlyginimais. Kaip ant mielių dygo nauji pramogų kompleksai, su pasaulinės klasės virtuvės šefais, orientuotais į tarptautinę bendruomenę. Bet įtampa tvenkėsi dar gerokai prieš 2020-uosius. Prekybos centrai dirbo išsijuosę, bet pirkėjai nebesišvaistė pinigais. Gyvenamieji namai buvo statomi, bet pirkėjų sumažėjo. Naujiems restoranams teko aršiai konkuruoti su senaisiais.
Šalies ekonomika taip ir negrįžo į tą pašėlusio augimo lygį, koks buvo iki 2008 metų pasaulinės kreditų krizės, pakursčiusios pastarąją migrantų išvykimų bangą. Kiek atsigavus, šalį ištiko dar vienas rimtas iššūkis, vėl sustabdęs ekonomikos augimą – 2014 metais smarkiai smukusios naftos kainos. Daug vilčių dėta į šešių mėnesių pasaulinę parodą „EXPO 2020“ Dubajuje“, turėjusią pritraukti 25 mln. turistų; dabar paroda atidėta dėl COVID-19.
Silpna paklausa reiškia, kad atsigavimas užtruks. Priešingai nei kai kurios Artimųjų Rytų šalys, JAE, atvėrusi ekonomiką po karantino, nefiksuoja COVID-19 infekcijų šuolio, bet jos priklausomybė nuo žmonių ir prekių tarptautinių srautų rodo, kad šalis yra pažeidžiama pasaulinėms krizėms.
„Emirates Grouop“, didžiausia pasaulyje tolimojo susisiekimo vežėja, atleidžia darbuotojus; planuojama panaikinti apie 30 000 darbo vietų, ir tai būtų vienas didžiausių darbo vietų karpymų pramonėje, įstumtoje į kone mirtiną sąstingį. Dubajaus viešbučiai greičiausiai atleis 30 proc. personalo. Dubajaus žmogaus rankomis sukurtų salų ir aukščiausio dangoraižio valdytojai sumažino darbuotojams algas. „Uber“ Artimųjų Rytų pavėžėjimo paslaugų padalinys „Careem“ panaikino beveik trečdalį darbo vietų gegužę, bet jau šią savaitę pranešė, kad verslas pamažu atsigauna.
Dubajuje įsikūrusi bendrovė „Move it Cargo and Packaging“ pranešė sulaukianti maždaug septynių skambučių per dieną iš gyventojų, norinčių perkraustyti savo mantą į užsienį. Palyginimui, pernai šiuo laiku ji sulaukdavo tik dviejų ar trijų panašių skambučių per savaitę. Bet tada tiek pat žmonių ir atvykdavo. Dabar visi tik išvyksta.
42-jų metų Marcas Halabis, draskomas abejonių, visą praėjusią savaitę rūšiavo daiktus, susikaupusius per vienuolika metų gyvenimo Dubajuje. Apsikrovę dėžėmis, jis, žmona ir dvi dukterys suka galvą, ką palikti, o ką parsiųsti į namus Kanadoje. Reklamos agentūros vadovas M. Halabis darbą prarado kovo mėnesį. Visą tą laiką jis ieškojo darbo, kuris leistų jo šeimai likti, bet dabar jau nebegali sau ilgiau to leisti.
„Aš labai liūdžiu dėl to, kad išvykstame, - sakė M. Halabis. – Dubajus man kaip namai, čia matau daug galimybių, bet kai ateina sunkūs laikai, pagalbos mažai, ir tau belieka per mėnesį ar du susikrauti visą mantą ir išvykti.“