Davidas Ficklingas. Kasybos atliekų problema tik sunkės

Per šiek tiek daugiau nei trejus metus įvyko dvi tragedijos, tačiau kasybos pramonė tik dabar pradeda rūpintis savo atliekų šalinimu.

Brazilijos vyriausybė pirmadienį paskelbė planuojanti uždrausti atliekų užtvankas – pigų būdą tvarkytis su kasybos atliekomis, su kuriuo siejama praėjusio mėnesio Brumadinjo katastrofa ir panaši kompanijos „Samarco“ nelaimė 2015 m. Kažką panašaus buvo galima numatyti: valstybės valdomas „Vale SA“, abiejų įrenginių operatorius, jau nutraukia visų šią technologiją naudojančių užtvankų eksploataciją. Čilė, kurioje žemės drebėjimai kelia ypatingą grėsmę atliekų tvenkinių stabilumui, tokio tipo užtvankas uždraudė dar 1970 m.

Šis žingsnis – minimali priemonė, padėsianti pramonei apsisaugoti nuo nelaimių. Pagal savo pobūdį kasybos kompanijos viešuosius mineralinius išteklius paverčia privačiu pelnu. Jeigu nusprendžiama, kad kompanijos pernelyg daug išlaidų perkelia visuomenei (nesvarbu, ar tai būtų tarša, nelaimės, ar netinkamas valymas), jų egzistavimas gali pasibaigti. Filipinai, garsėjantys ypatingai gausiais mineraliniais ištekliais, pasaulinėms kasybos kompanijos vis dar išlieka daugiau mažiau neprieinami – po to, kai 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje šalį ištiko serija atliekų užtvankų katastrofų.

Atrodytų, akivaizdus sprendimas – investuoti į geresnius atliekų šalinimo metodus ir atgauti visuomenės pasitikėjimą. Tačiau yra pagrindo manyti, kad artimiausiais dešimtmečiais tą padaryti bus vis sunkiau.

Viena iš problemų yra ta, kad rūdos klasė – brangiųjų mineralų dalis, randama iš žemės iškastoje uolienoje, – pastaraisiais dešimtmečiais mažėjo. Konsultacijų įmonės „AME Group“ duomenimis, 2005 m. vario rūdoje elementinis varis sudarė apie 0,74 proc., bet 2017 m. tesiekė 0,59 proc.

Tai neskamba itin dramatiškai, kol neįvertinsime šių skaičių pramonės sektoriaus, pagaminančio apie 20 mln. tonų vario per metus, kontekste. Apskaičiuota, kad 2017 m. vario kasyklos pagamino 1,4 mlrd. tonų daugiau atliekų, lyginant su 2005 m. Maždaug pusė jų gali būti priskirta rūdos klasės mažėjimui, o kita pusė susijusi su išaugusia gamyba.

Nors pagrindinės kasybos bendrovės kovojo ir netgi pasipelnė iš rūdos klasės mažėjimo, pasinaudodamos masto ekonomija, kad eksploatuotų didesnius ir žemesnės kokybės telkinius, nei buvo įmanoma anksčiau, visų tų pastangų rezultatas – ypatingai padidėjęs atliekų kiekis, 2010 m. siekęs apie 14 mlrd. tonų. Neskaitant kasybos atliekų kiekio augimo, padidėja ir jų atskyrimo nuo vertingų mineralų išlaidos, todėl vis patrauklesni tampa pigūs ir rizikingi atliekų šalinimo metodai.

Pasekmės? Didžiulės apimties atliekų užtvankų katastrofų, tokių kaip Brumadinjo ir „Samarco“, pastaraisiais dešimtmečiais daugėja, nepaisant bendro pažeidimų sumažėjimo, remiantis duomenų baze, kurią prižiūri konsultantai Lindsay Newland Bowker ir Davidas Chambersas.

Yra ir dar viena problema. Neskaitant žemės drebėjimo zonų, svarbiausios priežastys, dėl kurių įvyksta atliekų šalinimo nelaimės, paprastai susijusios su vandeniu: tai mineralinių atliekų kiekis, laikomas užtvankoje, jų kiekis, patenkantis į vandenį, ir iš vandens išplaunamų atliekų sukietėjimas.

Liūčių ir sausrų sezonai dar labiau padidina grėsmę užtvankų saugumui, pagreitindami pylimų eroziją ir lemdami žemės išsiplėtimą ir susitraukimą – kaip namo, stovinčio ant nestabilių pamatų. Didesni kritulių kiekiai taip pat padidina riziką, nes jie gali paskatinti įrenginius viršyti numatytus pajėgumus, o tai ir sukelia katastrofas.

Abu šiuos veiksnius dar pastiprina klimato kaita. Pavyzdžiui, 2017 m. atliktas tyrimas prognozuoja, kad sausio–kovo mėnesiais Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje, kur įvyko ir Brumadinjo, ir „Samarco“ nelaimės, kritulių kiekis išauga, o likusią metų dalį sumažėja.

Šių tendencijų rezultatai atsilieps plačiai. Kaip šią savaitę klientams rašė „Sanford C. Bernstein“ analitikas Paulas Gaitas, griežtesni atliekų reguliavimo reikalavimai reiškia, kad „naujų kasybos projektų kapitalo sąnaudos bus didesnės, naujų projektų kūrimo laikas bus ilgesnis, o pramonės kaštai, ypač kasybos naujokams, smarkiai išaugs“.

Problema aktuali ne tik kasybos bendrovėms. Galiausiai tai atsilieps ir jų gaminamų prekių kainoms. Galima sakyti, kad tai – nedidelė ir teisinga bauda, siekiant užkirsti kelią dar vienai katastrofai, tačiau susimokėti ją teks mums visiems.