Dvigubi standartai: Europos entuziazmas dėl gamtinių dujų sulaukia kaltinimų veidmainyste

Netoli Nigerijos Bonio salos – strėlės smaigalį primenančio sausumos ploto ten, kur Nigerio upė įteka į Atlanto vandenyną – milžiniška gamykla pernai pagamino užtektinai suskystintų gamtinių dujų, kad žiemą būtų galima apšildyti pusę Jungtinės Karalystės namų. Didžioji produkcijos dalis buvo išgabenta iš šalies, o pagrindiniai jos pirkėjai – Ispanija, Prancūzija ir Portugalija.

Vos už 27 kilometrų esančio Bodo miesto gyventojai vis dar naudoja juodojoje rinkoje perkamą žibalą ir dyzeliną malkinėms krosnims kūrenti ir elektros generatoriams maitinti. Kuras gaminamas naudojant žaliavą, pavogtą iš užsienio energetikos gigantų – „Shell“, „Eni“ ir „TotalEnergies“, kuriems kartu su Nigerijos vyriausybe priklauso Bonio salos gamykla.

„Vietinės dujos keliauja į Bonį, o iš ten – į Europą, kad aprūpintų energija namus ir pramonę, bet mes iš to negauname jokios naudos, – sakė Bodo vietinės bendruomenės plėtros komiteto pirmininkas Pius Dimkpa. – Iki mūsų niekas neateina.“

Nigerijoje yra 3 proc. įrodytų pasaulio dujų išteklių, tačiau ji pati iš jų nepanaudoja beveik nieko.

Kaip ir daugelyje Afrikos šalių, tai, kas išgaunama vietoje, pirmiausia siunčiama į Europą, kuri dabar siekia importuoti kuo daugiau kuro, kad kompensuotų tiekimą, prarastą po Maskvos invazijos į Ukrainą. Balandžio mėnesį Italija pasirašė naujus sandorius pirkti dujas iš Angolos ir Kongo Respublikos, o Vokietija siekia užsitikrinti tiekimą iš Senegalo.

Šie sandoriai sudaromi nepaisant to, kad klimato vardan visame pasaulyje raginama atsisakyti dujų ir kito iškastinio kuro