Ekonomikų šuoliai: nuo pasaulinio lyderio statuso iki nulinių palūkanų

Šias ekonomikas skiria Tasmano jūra ir dar kai kas: jos abi buvo prisitaikiusios prie Kinijos žaliavinių prekių istorijos ir abi sugebėjo pasipriešinti kryčiui iki neigiamų palūkanų bei obligacijų pirkimo.

Kaip galingieji krenta žemyn.

Australija ir Naujoji Zelandija šiuo metu tenkinasi vos 1 proc. punkto tradicinės pinigų politikos, - maždaug tokiu pat lygiu, kokį buvo nustatęs JAV federalinis atsargų bankas (FED) ir Anglijos centrinis bankas, kai ėmėsi įgyvendinti kiekybinio švelninimo programos, kad paremtų apmirusią paklausą po 2008 metų finansinės krizės.

Naujosios Zelandijos praėjusį trečiadienį priimtas sprendimas sumažinti palūkanų normas 50-čia bazinių punktų ir Australijos pasirinktas vienas po kito politikos švelninimas – birželį ir liepą, rodo, kad abi šalys prisijungė prie vadinamųjų „pasaulinių kompromisų lenktynių“. Politikos formuotojai viso pasaulio mastu ieško visų įmanomų skatinamųjų priemonių, tad valiutos devalvavimas yra vienas iš akivaizdžių variantų.

Naujosios Zelandijos valiuta, dažnai vadinama kiviu, nežymiai atpigo po Naujosios Zelandijos atsargų banko (RBNZ) sprendimo. Australijos doleris smuko iki žemiausio lygio nuo 2009 metų. Kaip pažymi Australijos centrinio banko (RBA) vadovas Philipas Lowe‘as, nerimauti dėl pasaulinio švelninimo ciklo derėtų dėl to, kad pats valiutos kurso pobūdis reiškia, jog ne visi gali pasinaudoti valiutos privalumais, paprastai siejamais su žemesnėmis palūkanomis.

Regis, kyla mažai abejonių dėl to, kad Australijos bei Naujosios Zelandijos dominuojanti įtaka nužengė praeitin ir kad abi ekonomikos jau grįžo į pasaulinės politikos struktūrą. Prieš penkerius metus situacija ženkliai skyrėsi: tuomet „HSBC Plc.“ vyriausiasis ekonomistas, atsakingas už operacijas Australijoje, Paulas Bloxhamas, Naująją Zelandiją apibūdino kaip „ekonomiką-roko žvaigždę“, o jo šalies valiuta vis dar buvo arti pariteto su JAV doleriu.

Šiuo metu Australijos dolerio vertė yra beveik žemiausia per dešimtmetį; praėjusį ketvirtadienį Sidnėjaus rytinėje prekyboje Australijos doleris buvo parduodamas už 0,67 JAV dolerio. Jo „pusbrolio“, „kivio“, vertė nukrito beveik 30 proc. nuo aukščiausio lygio, pasiekto 2014 metais.

Kaip dabar matyti, buvo akivaizdu, kad abi ekonomikos galiausiai vėl nukris iš „aukštų padangių į žemę“. Kinija nebeįstengė statyti dangoraižių bei geležinkelių ir taip didinti savo kapitalą, o tai reiškė, kad geležies rūdos bei kitų mineralų paklausai buvo lemta mažėti. Taip pat ir pieno pramonėje, nors pieno produktų vartojimas Kinijos namų ūkių sektoriuje sparčiai augo, kada nors jis turėjo prieiti ribą.

Šiems skatinamiesiems veiksniams sušvelnėjus, abi ekonomikos dėmesį sutelkė į būsto sektorių, dėl ko susidarė nekilnojamojo turto „burbulai“, kuriuos galiausiai reikėjo „išleisti“; namų ūkius, savo ruožtu, prislėgė sunki skolų našta, išlaidas imta riboti.

Galiausiai, Australija ir Naujoji Zelandija, atviros, nuo prekybos priklausomos ekonomikos su lanksčiu valiutos kurso režimu, yra lengvai pažeidžiamos ir veikiamos pasaulinių nuotaikų, todėl, nors jos tiesiogiai ir nejunta JAV bei Kinijos ekonominio konflikto padarinių, abi jos vargiai ar išvengs pasekmių.

Naujosios Zelandijos centrinio banko vadovas per savo spaudos konferenciją, vykusią praėjusį trečiadienį, buvo kiek atviresnis nei jo Australijos kolega, kalbėdamas apie netradicinę politiką.

„Būtume neatsargūs, jei nieko nedarytume, - kalbėjo Adrians Orras, aiškindamas, kaip vykdyti finansines operacijas esant neigiamoms palūkanoms, kaip atlikti turto pirkimus, kaip vykdyti kai kurias intervencijos priemones. –Todėl mes peržvelgiame visą priemonių spektrą ir labai glaudžiai bendradarbiaujame su savo Iždo departamento kolegomis“.

„Aš labai viliuosi, kad mums neteks pereiti į neigiamą teritoriją arba prie itin žemų palūkanų normų, kurias įvesti teko JAV federaliniam atsargų bankui (FED) ir Kanados centriniam bankui“, - kalbėjo P. Lowe‘as šių metų birželį.

Išmoktos pamokos

Tuomet iškyla pagrindinis klausimas: ar salų valstybės, turėjusios laiko ištyrinėti ir įvertinti įvairias alternatyvas, kurias pasirinko jų šiaurinio pusrutulio kolegos, pasimokė iš JAV, Europos bei Japonijos patirčių ir ar joms pavyks geriau.

Australijos politikos formuotojai pripažįsta išmokę keletą pamokų. Viena iš tokių pamokų – daugialypis požiūris, kai aktyviai veikiama keliais frontais iš karto, mėginant stumtelėti ekonomiką į aktyvesnį režimą.

Abi ekonomikos turi mažiau vyriausybinių obligacijų nei pagrindiniai centriniai bankai, o tai reiškia, kad joms, norint sumažinti pajamingumą, neprireiktų pirkti jų tiek daug. Tačiau dauguma operacijų tiek Australijoje, tiek Naujoje Zelandijoje, yra numatytos trumpuoju laikotarpiu, ir kiekybinio pinigų politikos švelninimas (QE) gali mažiau veiksmingas, nes kitose rinkose jis skirtas mažinti ilgesnės trukmės vertybinių popierių pajamingumą.

Didesnis RBA balansas gali taip pat sumažinti spaudimą finansavimui, kaip kad įvyko 2008 metais, kai bankas teikė pigias paskolas bankams. Remiantis JAV patirtimi, galima daryti prielaidą, jog RBA prireiks įsigyti vertybinių popierių, sudarančių 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), norint pasiekti tą patį rezultatą kaip sumažinus palūkanų normas 25 baziniais punktais.

Nors Australijos politikos formuotojai buvo santūrūs dėl neigiamų palūkanų normų, tarptautinių ekspertų vertinimu, jie gyvybingi. Tik nerimauta, kad šalies piliečiai masiškai puls imti pinigus iš banko ir kišti juos į savo čiužinius. Bet juk to neįvyko tokiose valstybėse kaip Šveicarija, Švedija ir Japonija.

Faktiškai, lankstaus valiutos kurso režimas tiek Australijoje tiek Naujojoje Zelandijoje, išlieka „šokų amortizatoriais“. Ir galimas dalykas, šią funkciją kurį laiką jiems pavyks sėkmingai atlikti.