Neseniai pasirodžiusiame „The Economist“ numeryje išspausdinti du straipsniai apie tai, kaip garsių ekonomistų, tokių kaip Thomaso Piketty bei jo bendradarbių Emmanuelio Saezo ir Gabrielio Zucmano, atlikti nelygybės tyrimai, rodantys, kad turtuoliai tampa vis turtingesni, o vargšai vis labiau skursta, sulaukė kitų akademikų kritikos.
Neseniai Geraldas Autenas iš JAV Iždo departamento Mokesčių analizės tarnybos ir Davidas Splinteris iš JAV Kongreso jungtinio mokesčių komiteto nagrinėjo tai, kaip Th. Piketty, E. Saezas ir G. Zucmanas panaudojo mokesčių duomenis, kad padarytų išvadą, jog turtingiausių amerikiečių pajamos pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai augo, o 50 proc. pačių skurdžiausių – mažėjo. Savo ruožtu G. Autenas ir D. Splinteris apskaičiavo, kad nei turtingiausių, nei skurdžiausių gyventojų pajamos nuo septintojo dešimtmečio beveik nepasikeitė.
G. Auteno ir D. Splinterio tyrime, „The Economist“ straipsniuose ir kitur yra pacituota daugybė kitos literatūros, metančios iššūkį Th. Piketty ir jo bendradarbių naudojamai metodikai. Tokie iššūkiai apskritai yra įmanomi dėl to, kad mokesčių duomenys perteikia nepilną ir dažnai sunkiai interpretuojamą pajamų pasiskirstymo vaizdą.
Mokesčių sistemos yra sudėtingos, vyriausybės gali rinktis neapmokestinti vienos ar kitos rūšies pajamų ir, galiausiai, žmonės, tiek turtingi, tiek beturčiai, pateikdami mokesčių deklaracijas neretai sukčiauja. Turto nelygybės matavimas atsiduria visiškai naujame sudėtingumo lygmenyje: kadangi šiais laikais tik nedaugelis šalių taiko turto mokesčius, tikrąjį turto pasiskirstymą galima nebent apytikriai nuspėti.
Taigi Th. Piketty, E. Saezas, G. Zucmanas ir ilgas sąrašas kitų signatarų paskelbė išsamų atsakymą populiaraus nelygybės naratyvo kritikams, pabrėždami, kad visus ginčus dėl statistikos būtų galima išspręsti pasitelkiant patikimus duomenis.
Pasaulio nelygybės duomenų bazė, kuria remiasi dauguma jų tyrimų, yra informacijos iš oficialių, pusiau oficialių ir neoficialių šaltinių rinkinys, pradedant vyriausybės statistika ir baigiant žurnalistiniais vertinimais. Ekonomistai tvirtina, kad tai – vienintelis įmanomas informacijos rinkimo būdas, kadangi vyriausybės nepateikia pakankamo kiekio tinkamai organizuotų duomenų.
Žinoma, mokslinių tyrimų tikslais būtų puiku turėti galutinius oficialius duomenis apie turto ir pajamų nelygybę. Jei visi galėtų susitarti dėl vienintelio bendro skaičiavimo standarto, būtų galima diskutuoti tik dėl išvadų ir politinių rekomendacijų. Tačiau turint galvoje, kaip sunku būtų to pasiekti daugybėje šalių, kuriose smarkiai skiriasi tiek mokesčių sistemos, tiek mokesčių slėpimo lygis, belieka svarstyti, ar apskritai prasminga tiek jaudintis dėl „viršutinių 1 proc., 0,1 proc. ir 0,001 proc.“.
Savo paneigime Th. Piketty ir kiti teigia, kad šie mūsų gyvenami „Tamsieji nelygybės statistikos amžiai“ kelia pavojų demokratijai ir yra vargiai priimtini pasaulyje, kuriame technologijų ir kredito kortelių milžinai turi sukaupę tiek daug informacijos apie kiekvieną iš mūsų. Jie taip pat pabrėžia, kad „tai, ar nelygybė yra priimtina – ir ar reikia kaip nors su ja tvarkytis – yra kolektyvinio pasirinkimo dalykas“.
Apvalytas nuo galingų emocijų, tokių kaip pavydas, šis pasirinkimas tampa vienu iš esminių tikslų. Ar didesnė ekonominė lygybė pati savaime yra pagrindinis tikslas? O gal egzistuoja koks nors aukštesnis tikslas, pavyzdžiui, padaryti žmones laimingesnius?
Tokiu atveju vertėtų atsiversti neseniai Suomijoje atliktą universalių bazinių pajamų tyrimą. Jis atskleidė, kad besąlygiškai paskirstant žmonėms vienodas išmokas, bedarbiai ir toliau lieka bedarbiais – tačiau jaučiasi laimingesni. Tai nereiškia aukštesnio statistinio lygybės lygio viršutiniuose 0,001 proc.; daugumai žmonių tai apskritai nėra prasminga koncepcija.
Pakeitus nuo pajamų priklausančias išmokas universaliomis bazinėmis pajamomis, žmonės tiesiog patiria mažesnį stresą, nes nebeturi įrodinėti, kad jiems reikalinga likusios visuomenės dalies parama.
Laimė – pernelyg sudėtingas reiškinys, kad ją būtų galima išmatuoti vien pajamų ir turto pasiskirstymu. Žinoma, nelygybė yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos šalies vietai laimingumo reitinguose, tačiau, pavyzdžiui, Kosta Rikoje, kuri 2019 m. Pasaulinėje laimingumo ataskaitoje užima 12 vietą, nelygybė yra maždaug dvigubai didesnė nei Čekijoje, kuri užima 20 vietą.
Šiaurės šalys yra laimingiausios pasaulyje nebūtinai dėl to, kad jose taip pat egzistuoja didžiausia pajamų ir turto lygybė: daugumos tautų laimingumo lygį nulemia daugelis įvairių veiksnių, kaip antai bendra šalies gerovė, korupcija ar socialinio apsauginio tinklo tvirtumas.
Jei laimingumą laikysime svarbiausiu tikslu, galbūt apskritai nebūtina vargti ir fiksuoti turtingiausiųjų pajamas. Galbūt politiškai prasmingiau būtų parengti standartinį rodiklių rinkinį, kuris padėtų pagerinti žmonių pasitenkinimą gyvenimu. Tai platesnė užduotis, nei peržiūrėti Jungtinių Tautų nacionalinių sąskaitų sistemą – šia revizija šiuo metu užsiima Th. Piketty ir kiti nelygybės nagrinėtojai.
Puiku, kad šie ekspertai sutelkia dėmesį į nelygybę, nors ir nebūtinai į viršutinio 1 proc. pajamų ir turto pasiskirstymą; vyriausybės, priešingai, turėtų sugebėti matyti platesnį vaizdą.