Briuselio valdininkai turi polinkį pagrįsti įspūdingus skaičius teoriniais argumentais. Tačiau investuotojams, bandantiems įvertinti politinio atsako stiprumą, vertėtų įsižiūrėti šiek tiek atidžiau.
Paskutinės ES Komisijos iniciatyvos tikslas buvo paskatinti 315 milijardų eurų investicijas su 5 milijardais eurų viešųjų lėšų iš Europos investicijų banko ir 16 milijardų eurų garantija iš ES biudžeto. Komisija gyrėsi, kad tą pradinį tikslą viršijo beveik 50 proc. Tačiau auditoriai nebuvo tokie tikri.
Dabar Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen bando pademonstruoti tą patį triuką su ekonomikos atkūrimo lėšomis, o tai kelia nepasitenkinimą tų, kuriems reikia pamatyti tikrus pinigus.
Praėjusią savaitę vykusioje vaizdo konferencijoje su ES lyderiais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasipriešino „dirbtiniams“ ES biudžeto pasiūlymams, teigia du informuoti pareigūnai.
U. Von der Leyen ir jos komandos problema ta, kad nepaisant visų kalbų apie Europos pinigus, ES biudžetas sudaro niekingą 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. Be to, didžioji jo dalis skiriama remti žemės ūkį ir subsidijuoti skurdesnes bloko nares. Tikrąją fiskalinę galią Europoje ir toliau kontroliuoja saujelė nacionalinių vyriausybių – visų pirma vokiečiai. Taigi kai komisija nori padaryti finansinį poveikį, jai tenka suktis kuo išradingiau.
Visgi šį kartą – kai ekonomikai prognozuojamas net 15 proc. nuosmukis, o kai kurių valstybių narių viešieji finansai ištempti iki maksimumo – kamšyti spragas vata gali pasirodyti nepakankama.
„Komisija neturėtų vėl pakliūti į finansinio gudravimo spąstus vien tam, kad nereikėtų valstybių narių prašyti taip reikalingo papildomo finansavimo, – teigia Lucas Guttenbergas, Jacques'o Delorso centro Berlyne direktoriaus pavaduotojas. – Jei valstybės narės nenori nei mokėti gerokai didesnių įmokų, nei leisti ES skolintis didžiulių pinigų sumų rinkose, visos pasaulio finansinės alchemijos neužteks norint užtikrinti visišką atsigavimą.“
U. Von der Leyen teigia, kad komisija laikysis to paties požiūrio, kai reikės apskaičiuoti atsigavimo planą. „Tai pažįstama teritorija“, – šį mėnesį sakė ji žurnalistams.
Iš tikrųjų balandžio pradžioje nutekintame komisijos plano projekte netrūksta alchemijos. Jis žada „sugeneruoti“ 2 trilijonus eurų investicijų ir pasiskolinti 320 milijardų eurų iš finansų rinkų. Negana to, jis tvirtina, kad nacionaliniai įnašai į artimiausių septynerių metų ES biudžetą „išliks kuklūs“ ir netgi mažesni už prieš pandemiją diskutuotus lygius.
Ši aritmetika pažįstama tiems, kurie sekė U. Von der Leyen planus sugeneruoti trilijonus eurų Europos energetinio perėjimo finansavimui arba jos pirmtako Jeano-Claude'o Junckerio investavimo planą. Vadinamasis Junckerio planas, pradėtas 2014 m., tebėra atskaitos taškas.
J.-C. Junckerio idėja buvo ta, kad pasiūliusi nedidelį finansavimo ar garantijų paketą, Komisija galėtų privilioti privačius investuotojus ir šie paremtų rizikingesnius projektus, kuriems kitu atveju galėtų pritrūkti finansavimo. Iki 2019 m. pabaigos komisija pranešė, kad 458 milijardai eurų investicijų buvo padalyta 1,1 milijonui mažų ir vidutinių įmonių.
Auditorių abejonės
Tačiau Europos Audito Rūmai laikosi kritiškesnio požiūrio. Jų praėjusių metų ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad daugelis projektų būtų buvę finansuojami bet kuriuo atveju ir be komisijos įsikišimo, ir kad kai kuriais atvejais komisijos apskaičiavimai, kiek papildomų investicijų ji sugeneravo, buvo pervertinti.
Šį kartą skepticizmui yra ir daugiau priežasčių.
Junckerio planas buvo sukurtas iškart po valstybinių skolų krizės – juo buvo siekiama paskatinti privačias investicijas. Vis dėlto dabar, kai virusas sužlugdė visuotinę paklausą, pritraukti investuotojus gali būti sudėtingiau, ir kai kurie pareigūnai apskritai abejoja, ar pakaks apetito įgyvendinti komisijos prognozes.
ES vadovė panašų požiūrį taikė apskaičiuodama, kad krizei įveikti bus panaudota maždaug 3,4 trilijonai eurų finansavimo. Į šį skaičių įeina jau patvirtintos nacionalinės fiskalinės priemonės ir joms finansuoti sukurtos kredito linijos, taip pat likvidumo garantijos, kurių gali ir neprireikti, perskirstytos lėšos iš ES biudžeto ir suplanuotos, bet dar neįgyvendintos iniciatyvos.
„Bijau, kad komisijos sumanymas dirbtinai išpūsti tariamą jos programų poveikį per garantijas ir privačias finansines injekcijas šioje situacijoje suveiks labai ribotai, – teigia Markusas Ferberis, Europos Parlamento įstatymų leidėjas ir Vokietijos konservatorių atstovas. – Anksčiau ar vėliau teks pripažinti karčią tiesą, kuri yra tokia, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik įdiegti į ES biudžetą arba, sakykim, Europos investicijų banką naujų pinigų.“