Europa net braška nuo keliautojų – ruoškitės dar vienai perteklinio turizmo vasarai

Aktyvaus turizmo sezonas dar neprasidėjo, bet jau yra ženklų, kad šįmet Europa net braškės nuo didžiulių turistų srautų.

Gegužės pabaigoje lankytojų antplūdžio neapsikentę Luvro muziejaus Paryžiuje darbuotojai sukilo, - dėl apsaugininkų streikų vienas žymiausių pasaulio muziejų nedirbo vieną dieną. Darbuotojai skundėsi, jog nebegali aptarnauti tolydžio augančių, vis agresyvėjančių lankytojų minių. Kroatijos miesto Dubrovniko istorinis centras, kuris pastaraisiais metais populiariojo TV serialo „Sostų karų“ gerbėjams geriau žinomas kaip Karaliaus uostas (angl. King's Landing), negali sutalpinti vienu metu daugiau nei 8000 žmonių. Ir vis dėlto per pirmuosius 2019 metų tris mėnesius, palyginti su analogišku laikotarpiu prieš metus, jį aplankiusių turistų skaičius išaugo 53 proc. iki 101 325, - nepadėjo netgi sprendimas apriboti kruizinių laivų, galinčių ten prisišvartuoti.

Kelionės tapo prieinamos kone kaip apsilankymai „McDonald‘s“ greitojo maisto restorane, tad nestebina praėjusių metų statistika: pasaulio turistų skaičius pernai siekė 1,4 mlrd. – remiantis ilgalaike Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) prognoze, toks rodiklis pasiektas dvejais metais anksčiau (Europai teko pusė šio rodiklio, čia turistų skaičius pernai, lyginant su 2017 metais, išaugo 6 procentais). 1995 metais turistų iš viso pasaulio skaičius siekė tik 525 mln.

Aš, kaip dviejų vaikų tėvas, esu, žinoma, vienas iš tų, kuriuos džiugina dėl oro susisiekimo rinkos liberalizavimo sumažėjusios kainos, gausesnė pigių skrydžių oro linijų pasiūla, revoliucija apgyvendinimo sektoriuje dėl tokių apgyvendinimo ir nuomos paieškos platformų kaip „Booking.com“ ir „Airbnb“. Kalbant abstrakčiai, džiaugiuosi ir dėl mažmenininkų, viešbučių savininkų, muziejininkų ir kitų verslininkų, kurie finansiškai pelnosi iš turizmo bumo. Europos Sąjungai (ES) tenka apytikriai trečdalis įplaukų iš pasaulinio turizmo; 2016 metais jos sudarė 342 mlrd. eurų (385 mlrd. JAV dolerių), arba 27 mlrd. eurų daugiau nei ES gyventojai išleidžia turizmui už ES ribų.

Aš nenoriu, kad tie, kurie iš to pelnosi, netektų savo pragyvenimo šaltinio, ir tai būtų siaubinga, jei kelionės taptų tik pasiturinčiųjų privilegija, kaip, tarkim, praėjusio amžiaus viduryje, vadinamajame „auksinių skraidymų amžiuje“. Ir ne visada su užuojauta reaguoju į vietinių skundus, esą jie jaučiasi stumiami iš savo kvartalų dėl gausių minių turistų. Visų pirma, dėl to, kad abejoju, jog vietiniai gyventojai patys niekada nekeliauja, antra – pajamos iš turizmo iš tikrųjų skatina investicijas į infrastruktūrą. Gyventojai, dejuojantys dėl didelių lankytojų srautų, ne visada tinkamai įvertina tokio antplūdžio pliusų bei minusų balansą.

Tačiau negaliu neužduoti sau klausimo: ką mes iš tiesų matome keliaudami po Europą šiais laikais. Ar tikrai mišką asmenukių lazdų norėjau parodyti savo dukroms, kai lankėmės Luvre? Kur yra žydai Budapešto Žydų kvartale? Kada paskutinį kartą buvau įžengęs į nuostabiąją pagrindinę Prahos aikštę, negavęs į šoną serijos dūrių alkūnėmis? Ar kelionė į Barseloną visavertė, jeigu tenka vengti ne tik pagrindinės gatvės, bet ir garsių vietovių, baiminantis būti sutryptam? Kur man nusivesti svečią Berlyno centre, jeigu beveik visi ten esantys restoranai nesitiki, kad juose bus apsilankyta daugiau nei kartą.

„Perteklinis turizmas“ - tai ne tik skambus žodis. Jį galima vertinti tiek pagal turizmo tankumą (nakvynių skaičių kvadratiniam kilometrui) ir turizmo intensyvumą (nakvynių skaičių vienam gyventojui). Pernai publikuotoje ES ataskaitoje apie perteklinio turizmo fenomeną nustatytos 105 teritorijos, paveiktos šio reiškinio, - kai tankumas vidutiniškai būdavo triskart didesnis nei kitose teritorijose, o intensyvumas –dvigubai didesnis. Kaip ir galima buvo tikėtis, į sąrašą pateko Venecija, Praha, Paryžius ir Barselona, - bet taip pat ir Dublinas, Skajaus sala, Kopenhaga, Sinstra Portugalijoje, Varšuvos centras, Plitvicos ežerai Kroatijoje. Šios vietovės pritraukia mažiau turistų nei tradicinės garsiosios įžymybės, bet yra mažiau pajėgios įveikti lankytojų antplūdžius.

Ataskaitos autoriai nagrinėjo politikų reakcijas į perteklinį turizmą 41 mieste ir parengė geriausių praktikų sąrašą, skirtą šalims ir miestams. Viena iš tokių priemonių būtų atsisakyti atgyvenusio turistų apimčių tikslinio rodiklio. Kelionių rinkodara neturėtų skelbti keliautojams, esą visi yra laukiami bet kuriuo laiku: ji turėtų propaguoti „aukštos kokybės turizmą“, akcentuoti ne sezono laikotarpį ir mažiau perpildytą pramogų rinką ar parengti specialius maršrutus, siekiant išlyginti turistų srautus. Briugė Belgijoje, su savo sudėtinga reklamos strategija bei specialiai sukurtu renginių kalendoriumi, čia iliustruojamas kaip pavyzdys. Kopenhaga mėgino paskirstyti turistus po visą miestą, drausdama atidaryti naujus barus bei restoranus teritorijose, kuriose jų, kaip manoma, yra pakankamai daug. Islandija, kurioje pastaruoju metu turistų bumas buvo vienas iš pagrindinių augimą skatinančių variklių, stengiasi reklamuoti vietoves, esančias atokiau nuo perpildytų Auksinio rato (Golden Circle) maršruto pramogų.

Italijos Rivjeros pakrantės zonoje, sudarančioje „Cinque Terre“, arba Penkiomis Žemėmis pavadintą teritoriją, laikomasi novatoriško požiūrio į didelę turistų koncentraciją: čia turistams siūloma programėlė, rodanti, kiek žmonių jau yra vaizdingame takelyje, kuriuo jie ketina leistis. Nors, kiek tokia priemonė veiksminga iš tikrųjų, kol kas sunku įrodyti.

Jeigu keliautojų skaičius ir toliau didės sparčiau nei prognozuojama, tokių „švelnių“ priemonių rezervas bus gretai išeikvotas. Aukšti mokesčiai turistams taip pat ne ką padės. Europoje nepamokestinsi turistų 200-250 JAV dolerių per parą, kaip kad daro Butano karalystė, tad dabartiniai mokesčiai kelionių planuotojams sukelia tik nežymų susierzinimą.

Žinoma yra mažiau akivaizdžių būdų, kaip padidinti keliautojų išlaidas. Kai kuriose keliautojų pamėgtose vietovėse, tokiose kaip Dubrovnikas ar Graikijos Santorino sala, įvestas dienos limitas skaičiui žmonių, kurie gali išlipti iš kruizinio laivo. Bent jau Santorine tokia priemonė, regis, išretino sunkiai kontroliuojamus turistų srautus.

„Airbnb“ - dar vienas akivaizdus taikinys. Zalcburge, Austrijoje, statiniuose su penkiais ar daugiau apartamentų draudžiama apgyvendinti turistus. Kopenhagoje miesto valdžia pasiekė su „Airbnb“ susitarimą, kuriuo leidžiama namų savininkams išnuomoti butus tik 70-čiai nakvynių per metus ir reikalaujama, kad apie visas nuomos pajamas būtų pranešama mokesčių institucijoms. Tokios priemonės padeda išlaikyti apgyvendinimo kainas ties tam tikru lygiu, priimtinu miesto valdžiai, - ir yra veiksmingesnės nei sunkiai įgyvendinami tiesioginiai „Airbnb“ veiklos apribojimai, kuriuos kai kurie Europos miestai mėgina taikyti. Vis dėlto nė viena iš šių politikų nepašalina pagrindinės perteklinio turizmo priežasties: neįtikimai paprastų ir pigių kelionių oro transportu.

2018 metų ES ataskaitoje yra pateikiamas kontrolinis sąrašas, skirtas padėti miestų pareigūnams išsiaiškinti, ar jiems gresia perteklinio turizmo pavojus. Pirmasis klausimas skamba taip: „Ar jūsų kelionės tikslas yra nutolęs nuo oro uosto mažiau nei 30 kilometrų?“

Miestai ne kažin ką gali čia pagelbėti, - jie juk negali uždaryti oro uostų, priversti oro linijas skraidyti rečiau ar didinti kainas. Šiuos klausimus turi spręsti nacionaliniai ir viršvalstybiniai reguliuotojai, ypač dėl to, kad pigių skrydžių oro transporto bendrovės yra vienos iš didžiausių Europos teršėjų pagal išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Metas būtų Europai atsisakyti atleidimo nuo aviacinių degalų apmokestinimo. Ir net jeigu oro linijų rinkos liberalizavimas pastaruosius tris dešimtmečius daugeliu požiūrių yra tikra palaima, jis gali virsti rimtu kliuviniu kai kuriems perteklinį turizmą kurstantiems maršrutams. Galima būtų teigti, kad dabartinė itin konkurencinga oro susisiekimo rinka jiems kenkia.

Kelionės lėktuvu į Europą ar Europos viduje kainos didinimas niekada nebus populiarus: dauguma žmonių tam prieštaraus, tvirtindami, esą kelionės neturėtų būti tik turtuolių privilegija. Tačiau tai kraštutinė priemonė prieš perpildymo problemą ir su tuo susijusį kultūrinio identiteto praradimą. Brangesnės kelionės lėktuvu nebūtinai užkirs kelią keliauti vidurinės klasės ar mažas pajamas uždirbantiems asmenims, - tokia praktika tik keičia sprendimų priėmimo procesą. Planuodamas savo šeimos įprastas keliones, aš mielai sutikčiau apsvarstyti galimybes keliauti traukiniu ar automobiliu, nors ir tektų įdėti daugiau pastangų tyrinėjant tokius kelionės variantus. Mes vis tiek, žinoma, kartkartėmis skraidytume, - bet labiau pasistengtume šioms kelionėms suteikti ypatingumo ir rinktumėmės tik tas kryptis, kurios pateisina išlaidas.

Kelionės yra tam tikra pusiausvyra tarp mūsų troškimo patirti momentinį pasitenkinimą, susirūpinimo dėl aplinkosaugos ir kultūrinio kelionių krypčių vientisumo. Geriausias būdas paskatinti keliautojus – tai yra, visus mus - jautriau reaguoti į šią pusiausvyrą būtų padidinti grynai hedonistinių sprendimų kainą.