Internetinių transliacijų karta prikėlė iš užmaršties Černobylį

Olga Kyseliova dar nebuvo gimusi, kai 1986 m. sprogo Černobylio branduolinė elektrinė, tačiau ši nelaimė visada egzistavo jos gyvenime. Jos tėvai buvo „likvidatoriai“, išsiųsti į radiacijos zoną, kad padėtų ją išvalyti nuo mirtinai nuodingų medžiagų. Prie likvidacijos projekto jie dirbo daugiau nei dešimtmetį.

Tačiau tik tada, kai kartu su tėvais jų bute Kijeve pasižiūrėjo HBO serialą apie baisiausią pasaulį ištikusią branduolinę katastrofą, mergina galiausiai nusprendė pamatyti tą vietą savo pačios akimis. Taigi ji užsisakė ekskursiją po Černobylį ir kartu su dar 44 turistų grupe apsilankė buvusioje mirties zonoje.

„Tėvai sakė, kad serialas labai tikslus, todėl užsimaniau aplankyti tragedijos vietą ir geriau ją suprasti“, – pasakoja 24-erių grafikos dizainerė, kelionių autobusui sustojus prie dokumentų patikros punkto prie įėjimo į uždraustąją zoną.

Savo laiku garsus Černobylis pastaraisiais metais rizikavo išnykti Šaltojo karo miglose, nes naujosios kartos auga jau su savo pačių traumomis. Ukrainiečiams tai – nuolatinis konfliktas su Rusija. Kitiems – Rugsėjo 11-osios teroristų išpuoliai, 2004 m. cunamis arba ne taip seniai įvykusi branduolinė katastrofa Fukušimoje.

Daugelį metų Ukrainos vyriausybė stengėsi išlaikyti Černobylio žinomumą ir padėti surinkti pinigų naujai izoliavimo struktūrai, kuri pagaliau buvo užbaigta 2017 m. Tačiau dabar Černobylis sulaukė naujos dėmesio bangos. „Chornobyl-Tour“ iki sezono pabaigos tikisi sulaukti 150 000 užsakymų – dvigubai daugiau nei praėjusiais metais, daugiausia dėl naujojo penkių dalių televizijos serialo. „Google“ statistika rodo, kad per pastarąsias savaites Černobylio užklausų kiekis smarkiai išaugo, taip pat ir pačioje Ukrainoje.

Antibranduolinio judėjimo aktyvistai pamokančią 33 metų senumo istoriją pasitelkia mėgindami sužadinti visuomenės sąmoningumą tuo metu, kai buvusios Rytų bloko šalys Bulgarija ir Čekijos Respublika svarsto naujų reaktorių statybą. Politikos formuotojams kuriant branduolinės energijos ateitį, prieiga prie Černobylio uždraustosios zonos vėl skatina visuomenės susidomėjimą, o tai leidžia sugrįžti prie diskusijų apie ilgalaikę branduolinės technologijos riziką.

„Žmonės visiškai užmiršo, – sako Janas Haverkampas, Amsterdamo „Greenpeace“ branduolinės energetikos vyresnysis ekspertas. – Tačiau serialas nupūtė nuo Černobylio dulkes, ir aš tuo labai džiaugiuosi.“

Černobylio elektrinės 4-asis reaktorius sprogo 1986 m. balandžio 26 d., kai jam buvo vos dveji. Sprogimas išspjovė radioaktyvių nuolaužų debesį, įskaitant kurui naudojamą medžiagą ir grafitą, šimtus metrų į dangų, todėl ištisos kaimo vietovės, esančios už maždaug 115 kilometrų nuo sostinės Kijevo, tapo netinkamos gyventi ateinančius 24 000 metų.

Nors sovietų vyriausybė bandė nedelsiant užgniaužti visuomenėje – įskaitant tarp jos pačios piliečių – plintančias žinias apie sprogimą, dujų ir radiacijos debesys greitai išplito po visą Europą. Sprogimas paskatino masinę zonos evakuaciją, įskaitant šiuo metu apleistą Pripetės miestą ir nedidelius aplinkinius kaimus, kurie dabar yra žinomi kaip uždraustoji zona.

Dauguma turistų, važiuojančių autobusu kartu su O. Kyseliova – iš Indijos, Švedijos, Airijos ir JAV – kelionę užsisakė dar nežiūrėję HBO serialo, kuriame nagrinėjama Černobylio katastrofos istorija nuo sprogimo akimirkos iki zonos izoliavimo ir valymo darbų.

Vienos dienos ekskursija apima Pripetę, sovietinio stiliaus pietus, miške esančią ankstyvojo įspėjimo radarų sistemą ir pačią elektrinę. Dauguma turistų apie tokią galimybę sužinojo iš socialinės žiniasklaidos, pažįstamų žmonių arba Ukrainos turizmo svetainių, sako Olena Gnes, viena iš dviejų vadovų, lydinčių lankytojus po apleistą sodybą, kurią baigia užgožti miškas.

„Jiems smalsu, o kodėl? – sako O. Gnes. – Jie nori mokytis, jie nori savo akimis įsitikinti, kad tai yra svarbi mūsų istorijos dalis, ir ne tik Ukrainos, bet ir viso pasaulio. Man plaukai vis dar šiaušiasi nuo to, ką čia matau.“

Kone visi aštuonių valandų trukmės ekskursijos dalyviai visgi tvirtai laikosi įsitikinimo, kad pasaulyje tebėra vietos branduolinei energijai, nes anglimi ir nafta kūrenamos elektrinės tampa nepageidautinos. Daugelis, kaip ir 29-erių Bartoszas Tobaka, inžinierius iš Lenkijos, mano, jog dabartinės technologijos ir saugos sistemos neleistų nutikti tam, kas įvyko Černobylyje.

Pripetėje, mieste, kuris 8-ajame dešimtmetyje buvo pastatytas iškirtus mišką ir apgyventas elektrinės darbuotojų ir jų šeimų, lankytojai gali išvysti, kaip vos per vieną akimirką pasikeičia gyvenimas. Buvusiame vaikų darželio pastate vis dar riogso surūdiję vaikiškų lovelių rėmai, o ant lapais nuklotos žemės išmėtyti pirmokų elementoriai.

„Iš tiesų kraupu“, – atsidūsta Robin Charlesworth, pensininkė iš Hiustono, kuri kartu su vyru atskrido iš Teksaso į Kijevą susitikti su ukrainiečiais „Rotary“ klubo kolegomis ir nusprendė laisvą dieną apsilankyti Černobylyje.

Pripetė, kurioje kadaise gyveno aktyvi 47 500 žmonių bendruomenė, dabar tapo beveik nematoma – ją paslėpė suvešėjusi laukinė gamta.

Restoranas paupy, papuoštas sovietinio stiliaus vitražiniais langais, dabar užžėlęs samanomis. Tuščiame vidaus plaukimo baseine aidi tylūs lankytojų žingsniai, o krepšinio salės parketas pūva.

„Tai iš tiesų atrodo laiko užmiršas miestas“, – šnabžda 39-erių „Barclays Plc“ bankininkas Paulas Kelly, žengdamas pro pajuodusius medinius žiūrovų suolus, aukštyn kojomis kėpsančius apleistame futbolo stadione.

„Chornobyl-Tour“ įkūrėjas Sergejus Mirnyj aktyviai dalyvauja judėjime, siekiančiame elektrinę ir jos apylinkes paskelbti UNESCO saugoma teritorija. Tai leistų finansuoti teritorijos apsaugą.

„Akivaizdu, kad Černobylis yra pasaulinės reikšmės įvykis, labai svarbus ir labai simboliškas, – sako S. Mirnyj. – Jis atvertė naują puslapį mūsų civilizacijos istorijoje.“

Kaip ir daugelis, O. Kyseliova iki šiol svarstė saugios branduolinės energijos galimybę. Tačiau po ekskursijos, kuri pasibaigė priešais apsauginiu kupolu uždengtą sprogusią elektrinę, mergina pakeitė savo nuomonę.

„Tiesiog negaliu įsivaizduoti visų tų emocijų, kurias tuo metu išgyveno šie žmonės, – teigia O. Kyseliova. – Turime sugalvoti ką nors kito.“