JAV technologijų milžinės galėtų pasimokyti iš Rusijos „Yandex“

Didžiausia Rusijos technologijų kompanija „Yandex NV“ sugalvojo, kaip išvengti nacionalizacijos ir draudimo įsigyti nuosavybę užsieniečiams. Jungtinių Valstijų technologijų milžinėms vertėtų suklusti: panašu, kad „Yandex“ schema, parengta pasikonsultavus su Rusijos vyriausybe, galėtų būti geras sprendimas kompanijoms, kurios de facto yra privačiai valdomos viešųjų paslaugų įmonės.

„Yandex“, įsteigta 2000 m. siekiant užsidirbti iš paieškos variklio, kurį praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje sukūrė Arkadijaus Voložo komanda, iš esmės yra rusiškas Silicio slėnio interneto milžinų atitikmuo. Ilgą laiką „Yandex“ daugiausia kopijavo „Google“ paslaugas Rusijos rinkai, tačiau ilgainiui išaugo į konglomeratą, kuris išvystė arba supirko kitas įmones – nuo internetinių parduotuvių iki prekių pristatymo projektų.

Tai ne tik Rusijos „Google“, bet ir Rusijos „Amazon“ bei Rusijos „Uber“ (iš pradžių „Yandex“ vietinį „Uber“ aplenkė, paskui prarijo). Tiesą sakant, kai anksčiau šiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė „suverenaus interneto“ įstatymą, kuris oficialiai yra skirtas išsaugoti interneto paslaugas Rusijos viduje, jei JAV sumanytų atkirsti šalį nuo pasaulinio kompiuterių tinklo, daugelis svarstė, kad „Yandex“ ir bus tas „suverenus internetas“.

„Yandex“ dydis ir gebėjimas prilygti technologijų milžinams pavertė kompaniją strateginiu Rusijos vyriausybės objektu. Dar 2009 m. A. Voložui teko ginti „Yandex“ nuo nacionalizacijos ar vieno iš V. Putino milijardierių draugelių uzurpavimo, išleidžiant „auksinę akciją“, kuri užkirstų kelią daugiau nei 25 proc. kompanijos akcijų pardavimui. Akcija buvo patikėta valstybiniam bankui „Sberbank“.

Tačiau vyriausybė kompanijai prireikus ir pasitarnaudavo. 2015 m. Rusijos technologijų milžinė pateikė antimonopolinį skundą prieš „Google“, kuris įsigraužė į jos mobiliųjų telefonų rinkos dalį, ir 2017 m. „Google“ teko pasirašyti susitarimą su Rusijos antimonopoline institucija, leidžiant išmaniųjų telefonų „Android“ pardavėjams įdiegti „Yandex“ programas.

Dabar Rusijos parlamentas svarsto įstatymo projektą, kuris uždraustų pardavinėti telefonus ir kompiuterius be iš anksto įdiegtos rusiškos programinės įrangos. Naudingiausia tai būtų ne kam kitam, o tam pačiam „Yandex“.

V. Putino supratimu, toks protekcionizmas turi savo kainą: „Yandex“ privalo garantuoti, kad niekada nepateks į užsienio savininkų rankas. Ankstesnis „auksinės akcijos“ susitarimas tokios galimybės visiškai neatmetė.

A. Voložas ir vyriausieji kompanijos darbuotojai kontroliuoja bendrovės B klasės akcijas, kurios jiems suteikia 57 proc. balsavimo galios. Jei tos akcijos būtų parduotos, arba jų savininkai mirtų, B klasės akcijos automatiškai virstų A klasės akcijomis, kuriomis prekiaujama vertybinių popierių biržose, ir užsienio akcininkai galiausiai įgytų didžiausią balsavimo galią.

Liepos mėnesį įstatymų leidėjas Antonas Gorelkinas pristatė įstatymo projektą, pagal kurį strategiškai svarbių interneto kompanijų užsienio nuosavybė būtų apribota iki 20 proc. „Yandex“ tam priešinosi, tačiau vyriausybė pritarė, ir galiausiai tapo aišku, kad įstatymo projektas bus priimtas. Taigi A. Voložas puolė karštligiškai ieškoti sprendimo, kuris buvo paskelbtas pirmadienį – „po daugelio mėnesių diskusijų“, kaip A. Voložas pažymėjo laiške darbuotojams.

Kompanija įsteigė specialią organizaciją, pavadintą Visuomenės interesų fondu, sudarytą iš Rusijos prestižinių matematikos, inžinerijos ir verslo mokyklų (dauguma jų – valstybinės) bei Rusijos stambaus verslo lobizmo agentūros – Pramonininkų ir verslininkų sąjungos – atstovų.

Fondui priklausys dvi iš 12 „Yandex“ direktorių valdybos vietų. Fondo atstovai turės veto teisę visiems sandoriams, susijusiems su 10 proc. ar daugiau „Yandex“ akcijų, dideliais intelektinės nuosavybės pardavimais ir bet kokiu Rusijos piliečių asmeninių duomenų perdavimu.

V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas paneigė Kremliaus dalyvavimą A. Voložo laiške minėtose diskusijose, tačiau pagyrė „Yandex“ už tai, kad ši įvertino savo „ypatingą atsakomybę“ ir parodė „ypatingą dėmesį“ valstybei. Iškart po „Yandex“ pranešimo A. Gorelkinas tokį sprendimą pavadino „elegantišku“ ir savo įstatymą atšaukė. Visa tai iškart atsispindėjo pašokusiose akcijų kainose.

Tai gali skambėti kaip grynai rusiška istorija, kurioje grupė verslo įkūrėjų stengiasi išvengti valstybės perėmimo, o Kremlius nenori įtvirtinti oficialios nacionalinės technologijų milžinės kontrolės, tačiau vis tiek yra linkęs atidžiai ją stebėti. Mokyklos suteikia patogią rūko uždangą tiek vyriausybei, tiek investuotojams.

Tačiau tai, ką padarė „Yandex“, suveiktų ne vien V. Putino Rusijos kontekste. Silicio slėnio kompanijos rusišką schemą galėtų perimti kaip šabloną, net jei „Yandex“ rinkos kapitalizacija, siekianti 13,2 milijardo dolerių, tėra maža dalelė „Alphabet Inc.“ (910,6 milijardo dolerių) ar „Facebook Inc.“ (562,9 milijardo dolerių) kapitalizacijos.

Šios dvi kompanijos, sudarančios internetinės reklamos duopoliją, kartu su „Amazon.com Inc.“ JAV dešiniųjų ir kairiųjų politikų dažnai yra pavadinamos viešosiomis paslaugomis, o ne šiaip verslais. Praėjusiais metais respublikonų atstovas Steve'as Kingas iš Ajovos pasiūlė traktuoti „Google“ ir „Facebook“ kaip viešųjų, arba komunalinių, paslaugų bendroves.

Senatorė Elizabeth Warren iš Masačusetso, pagrindinė demokratų kandidatė į prezidento postą, yra linkusi išskaidyti kai kurias technologijų kompanijas ir dalį jų paskirti „komunalinių paslaugų platformomis“: joms būtų uždrausta dalytis vartotojų duomenimis su trečiosiomis šalimis ir reikalaujama su visais vartotojais elgtis vienodai.

Savaime suprantama, technologijų kompanijos tokio masto reguliavimui priešinasi, tačiau tai, ką jos daro savanoriškai, tik priartina jas prie konfrontacijos su vyriausybėmis tiek JAV, tiek Europoje. „Facebook“ atsisakymas cenzūruoti klaidinančią politinę reklamą ir „Google“ dalijimosi duomenimis praktika reikalaute reikalauja šiokio tokio valstybės įsikišimo.

Nusižiūrėjusios nuo „Yandex“, šios kompanijos galėtų imtis prevencinių veiksmų ir sukurti valdymo struktūras, kurios vetuotų verslo idėjas, galinčias pakenkti visuomenės interesams. Šiuo tikslu būtų galima įsteigti vetavimo galios turinčias tarybas, sudarytas iš prestižinių universitetų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų.

Jei tokia struktūra gali sulaukti pritarimo net iš tokio autoritarinio režimo, koks yra rusiškas (čia reikėtų paminėti, kad Rusijos akademinės institucijos nėra tokios savarankiškos kaip Vakaruose), tikriausiai ji galėtų patenkinti ir daugumą Silicio slėnio kritikų demokratinėse šalyse.

Alternatyva, kaip „Yandex“ atveju, būtų kur kas labiau apribojanti.