JAV turtuoliai ir jų mokesčiai: artėjant rinkimams – klausimas kaip ir kodėl iš jų paimti daugiau

„The New York Times“ neseniai paskelbė dramatišką infografiką, rodantį, kad nuo šeštojo dešimtmečio JAV mokesčių sistema tapo gerokai mažiau progresyvi.

Animacijos pradžioje dauguma gyventojų mokesčiams pakloja maždaug 20 proc. savo pajamų, tačiau viršutinis 1 proc. moka beveik 30 proc., tuo tarpu 400 šalyje daugiausia uždirbančiųjų moka net 70 procentų. Per ateinančius 68 metus daugumai gyventojų mokesčių tarifai didėja, tuo tarpu turtingiausių 400 asmenų rodikliai be perstojo krinta. Pasibaigus animacijai, viršutiniai 400 asmenų moka šiek tiek daugiau nei 20 proc. – mažiau nei bet kuri kita grupė.

Šie skaičiai stulbina ir leidžia manyti, kad daugiausia uždirbantiems JAV asmenims vertėtų taikyti aukštesnius mokesčių tarifus. Tačiau pirmiausia svarbu suprasti, ką šie duomenys rodo ir ko ne.

Visų pirma, grafikas priartina viršutinę grupę – jis rodo mokesčių tarifą 90-ojoje pajamų procentilėje, tada 99-ojoje, paskui 99,99-ojoje ir galiausiai išskiria 400 pačių turtingiausių žmonių. Jei jis būtų sustojęs ties 99-ąja procentile, būtų parodęs daugmaž pastovius aukščiausius mokesčių tarifus laikui bėgant; tai, kas atrodo kaip dramatiškas mokesčių progresyvumo sumažėjimas, išeina iš mažytės imties pačiame pajamų kopėčių viršuje.

Antra, į grafiką neįtraukiami pervedimai – pinigai, kuriuos išmoka vyriausybė. Apskritai jų padaugėjo. Kartu su didėjančiais aukštesniosios vidurinės klasės mokesčiais jie yra pagrindinė priežastis, kodėl visa JAV fiskalinė sistema nuo šeštojo dešimtmečio stabiliai progresuoja. Tiesiog didžiajai daliai šalies gyventojų nedaro jokios įtakos tai, kaip vyriausybė tvarkosi su 400 daugiausia uždirbančiųjų.

Galiausiai, didžiausių pajamų gavėjų mokesčių tarifą nepaprastai sunku pamatuoti, nes jie uždirba pajamas nestandartiniais būdais ir labai stengiasi jas nuslėpti nuo mokesčių rinkėjų.

Nepaisant visų šių niuansų, akivaizdu, kad saujelei turtingiausių amerikiečių mokesčių tarifai nuo XX amžiaus vidurio smarkiai sumažėjo. Ir dėl to fakto visa šalis pradeda jaustis vis nepatogiau. Amerikiečių, manančių, kad didelius atlyginimus gaunantys asmenys sumoka per mažai mokesčių, proporcija bėgant metams šiek tiek sumažėjo, tačiau jų tebėra dauguma:

Tuo tarpu kai kurie turtingiausi šalies žmonės, įskaitant Billą Gatesą ir Warreną Buffettą, ragina mokesčius pakelti. Kandidatas į prezidentus ir milijardierius Tomas Steyeris šiam raginimui antrina. „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas nuėjo dar toliau, paskelbdamas, kad „niekas nenusipelno“ turto, kokį sukaupė jis ir kiti milijardieriai.

Tik kaipgi apmokestinti turtuolius? Pirmiausia reikėtų padidinti kapitalo prieaugio mokesčio tarifą. Nepaisant naujienų antraščių apie milžiniškas algas gaunančius vadovus, daugiausia uždirbantys asmenys didžiąją dalį savo pajamų gauna iš jiems priklausančio finansinio turto.

Kapitalo prieaugio apmokestinimas verslo investicijoms greičiausiai nepakenktų, atsižvelgiant į tai, kad dauguma šalies indėlių uždirba vis mažesnę grąžą. Ekonominiai tyrimai rodo, kad dividendų mokesčių tarifų (kurie veikia panašiai kaip ir kapitalo prieaugio mokesčiai) sumažinimas neskatina augimo ar investicijų, todėl atrodo savaime suprantama, kad tarifų padidinimas visai nepakenktų.

Antras žingsnis būtų panaikinti prezidento Donaldo Trumpo įvestą naują verslo pajamų atskaitymą. Tai leidžia daugeliui geriausiai uždirbančių asmenų mokėti mažesnius mokesčius, pervedant pajamas per S korporaciją ar kitą glaudžiai kontroliuojamą įmonę; tai taip pat svarbi priežastis, kodėl mažėja turtingiausių asmenų mokesčių tarifai.

Trečias žingsnis – sukurti daugiau mokesčių sąlygų. Priežastis, kodėl XX amžiaus viduryje pajamų mokesčiai buvo tokie aukšti, yra susijusi su specialiomis sąlygomis labai dideles pajamas gaunantiems asmenims. Trečiajame dešimtmetyje egzistavo daugiau kaip 50 federalinių pajamų mokesčių grupių, gaudavusių didesnes nei 1 milijono dolerių (maždaug 12,8 mln. šių dienų doleriais) apmokestinamąsias pajamas; jų mokami mokesčiai siekė 73 proc.

O štai 2019 m. tokių grupių tik septynios, o viršutinė siekia vos 500 000 dolerių. Įvedus daugiau sąlygų pajamų kopėčių viršuje, būtų galima nustatyti griežtesnius tarifus labai aukštas pajamas gaunantiems asmenims.

Daugiausia uždirbančių gyventojų apmokestinimas turi nemažai privalumų. Tai padidintų kai kurias vyriausybės pajamas (nors turbūt mažiau, nei tikisi dauguma aktyvių didinimo šalininkų). Didesni pajamų mokesčiai galėtų paskatinti turtinguosius slėpti savo pinigus korporacijose, kaip jie darė šeštajame dešimtmetyje, o tai savo ruožtų galėtų padidinti mažėjančias verslo investicijas.

Galiausiai, turtingiausiųjų apmokestinimas pasitarnautų socialinei sanglaudai. Daugiausia uždirbančių asmenų įpareigojimas mokėti daugiau sukurtų jausmą, kad amerikiečių visuomenė – tai ne tik „kiekvienas už save“; sėkmingiausieji turi ką nors grąžinti šaliai, kuri suteikė jiems galimybę prasisiekti. Panašu, kad W. Buffettas, B. Gatesas, M. Zuckerbergas, T. Steyeris ir kiti ypatingai turtingi asmenys iš tiesų ilgisi visuomenės, kuri nebūtų padalyta į nugalėtojus ir visus kitus.