Kaip oro linijos ir kabuki teatras užsikrėtė rizikos kapitalo karštine

Kai praėjusį mėnesį „Japan Airlines Co.“ (JAL) paskelbė, kad atidaro 70 mln. dolerių rizikos kapitalo fondą, skeptikai, savaime suprantama, gūžčiojo pečiais: ką oro linijų bendrovė išmano apie investavimą į startuolius?

Tai klausimas, kurį galima užduoti daugeliui didelių kompanijų Japonijoje, kur rizikos kapitalo investicijos tampa karščiausia korporatyvine mada. Didžiausias Japonijos cigarečių gamintojas, didžiausia kelionių agentūra ir netgi paštas jau įšoko į rizikos kapitalo traukinį. Praėjusiais metais šalies žinomiausias tradicinių kabuki teatrų operatorius, 123 metų senumo kino studija „Shochiku Co.“, investavo į fondą, kurio specializacija – dronai. Sąrašas tęsiasi ir tęsiasi.

Japonija nuo seno garsėja kaip šalis, kurioje ypač sudėtinga pradėti naują verslą, tačiau šiuo metu tą padaryti vis paprasčiau, nes stambios įvairiausio pobūdžio kompanijos investuoja į startuolius, matydamos tai kaip būdą pagreitinti idėjų generavimą ir pademonstruoti savo aukštąsias technologijas. Japonijos ekspertas Michaelas Cusumano iš MIT Slouno vadybos mokyklos Kembridže, Masačusetse, teigia, kad čia suveikia bandos jausmas, tačiau iš to vis tiek gali gimti vykusios inovacijos.

„Visi šoka į tą patį traukinį, tačiau tas traukinys nebūtinai važiuoja netinkama kryptimi, – teigia M. Cusumano. – Yra daugybė būdų gauti informaciją, bet pats geriausias iš jų – būti investuotoju ir dalyvauti tarybos posėdžiuose.“

Ar korporatyvinis rizikos kapitalas (ang. corporate venture capital, CVC) yra efektyvus investavimo būdas – sunku įvertinti, nes grąža dažniausiai slepiama, tačiau ši praktika tęsėsi dar gerokai prieš išmaniųjų telefonų ir mobiliųjų programėlių erą. Tarkim, prieš šimtmetį Jungtinių Valstijų chemijos kompanija „DuPont“ investavo pinigus į jauną verslą, kuris galiausiai tapo „General Motors“.

Korporatyvinių startuolių bumas Japonijoje – didesnės, visuotinės tendencijos dalis, tik labiau koncentruota, nes šalyje yra mažiau pavienių fondų. Visame pasaulyje CVC investicijos praėjusiais metais išaugo 47 proc. ir siekia rekordinius 53 mlrd. dolerių, tačiau sudarė tik apie ketvirtadalį visų sandorių, nurodoma neseniai atliktame „CB Insights“ tyrime. Japonijoje dauguma pajamų gaunama iš korporatyvinių fondų.

Tai gali turėti pasekmių vėliau, svarsto M. Cusumano, nes rizikos fondai, kurie gauna pinigus iš didelių, viešai parduodamų bendrovių, yra labiau priklausomi nuo sprendimų priėmėjų, kurie atsako akcininkams, permainingų nuomonių.

„Jei neuždirbsite pinigų, fondas bus pats pirmasis dalykas, kurį finansininkai paaukos nuosmukio metu“, – teigia jis.

Pirmoji Japonijos CVC investavimo banga prasidėjo 10-ojo dešimtmečio pabaigoje per „dotkomų bumą“, kai prekyba namais, telekomunikacijomis ir elektronikos konglomeratais, tokiais kaip „NTT Docomo Inc.“ ir „Panasonic Corp.“, leido atidaryti fondus Silicio slėnyje – iš kurių daugelis užsidarė ar pakeitė mastelį, kai burbulas susprogo. Masayoshi Son, investavęs į maždaug 800 bendrovių, tuo metu vos nenutempė į bankrotą savo „SoftBank“.

Paskutinė banga, kuri pritraukė platesnę žaidėjų grupę, prasidėjo maždaug 2015 m. Tais metais didžiausia Japonijos reklamos agentūra „Dentsu Inc.“ atidarė 10 milijardų jenų (90 mln. dolerių) fondą, skirtą investuoti į rinkodaros ir telekomunikacijų startuolius, o automobilių parkavimo operatorius „Park24 Co.“ įsteigė mobilumo technologijų fondą. Nuo tada Japonijos rizikos kapitalo asociacijos korporatyvinių narių skaičius išaugo nuo 6 iki 49.

„Iš tiesų labiausiai pasikeitė tai, kad daugeliui kompanijų IT tapo strateginiu mandatu, – teigia Toshi Otani, vienas iš „Translink Capital“ įkūrėjų, kuris valdo JAL inovacijų fondą. – Visos šios pramonės šakos apsivertė aukštyn kojomis.“

Visoje Japonijoje gerbiama kino studija „Shochiku“ su investavimu į startuolius pradėjo žaisti lapkričio mėnesį, pervesdama neatskleistą sumą į 3,7 mlrd. jenų fondą, kurio specifikacija – dronai. Kompanija teigia, kad dronų technologija ją domina kaip būdas iš aukštai filmuoti samurajų kovų scenas. Kiti to paties fondo investuotojai (ko gero, turintys kitokių tikslų) – žemės ūkio įrangos gamintojas „Kobashi Industries Co.“ ir profesionalus futbolininkas Keisuke Honda.

„Mums rūpi ne finansinė grąža, – patikino „Shochiku“ korporatyvinio planavimo biuro Tokijuje vadovė Atsuko Okada. – Mes ieškome būdų, kaip prisidėti prie verslo ilgalaikėje perspektyvoje.“

Kompanijoms, kurios investuoja pinigus į rizikos kapitalą, vienas iš iššūkių yra susivokti, kaip smarkiai derėtų kontroliuoti savo investicijas: jei pavadėlis bus per trumpas, investuotojai gali pasidaryti atsargūs; jei per ilgas, jie gali prarasti fokusą.

JAL nusprendė palikti investuotojams autonomiją: įkūrusi 70 mln. dolerių fondą, kompanija nedalyvavo fondo investiciniame komitete ir visus galutinius sprendimus patikėjo savo partnerės „Translink Capital“ vadovams.

Startuoliais JAL domėjosi jau kelerius metus. 2015 m. oro linijų bendrovė ėmė bendradarbiauti su įmone, perdirbančia panešiotus drabužius biokuro gamybai. Vėliau ji tapo JAV įsikūrusio fondo partnere, atidarė biurą Silicio slėnyje ryšiams megzti ir finansavo nedidelę Japonijos įmonę pavadinimu „ispace Inc.“, kuriančią mėnuleigius. Praėjusį kovą oro linijų bendrovė padovanojo ketvirtį milijono skraidymo mylių vietinių startuolių varžybų nugalėtojui.

Galiausiai kompanija priėmė sprendimą atidaryti nuosavą fondą. Vadovais ji pasirinko „Translink“, nes visi šios įmonės steigėjai turi patirties kitų didelių Azijos korporacijų, įskaitant „Samsung Electronics Co.“, „Foxconn“ ir „SoftBank“, rizikos kapitalo valdyme. Pasak JAL verslo strategijos grupės direktoriaus Takeshi Moritos, kompanijos tikslas – gauti finansinę grąžą, užmegzti verslo ryšius ir sulaukti idėjų naujiems produktams.

„Aukščiausioji vadovybė supranta, kad investavimo sprendimai turi būti priimami greitai ir kad mes tiesiog neturime tokios patirties, – teigia T. Morita. – Nusprendėme palikti tai profesionalams.“