Paklausykite visos istorijos.
Tokį sandorį „Total“ pasiūlė sužinojęs, kad vienas klientas jau įsigijo du anglies dioksido požiūriu neutralius krovinius iš konkurentų „Royal Dutch Shell Plc“, teigia žmonės, turintys informacijos apie sandorį, bet prašę likti neįvardyti. Vienas iš šaltinių pasakojo, kad vos tik gavusi žalią šviesą sandoriui nepatyrusi komanda pamėgino išsiaiškinti, kaip neutralizuoti išmetamuosius teršalus, esančius milžiniškame tanklaivyje, pilname suskystintų gamtinių dujų. Pirmasis jų žingsnis buvo naršyti internetą, ieškant rimtų aplinkosaugos projektų, kurie galėtų kompensuoti taršą.
Tuo metu už tūkstančių kilometrų Zimbabvėje savanoris Kembo Magonyo visą pavasarį praleido genėdamas šakų sąraizgas netoli miškingos sienos su Mozambiku. Miškų gaisrai dažnai persimeta iš vienos šalies į kitą, nevaržomai naikindami medžius. „Visas šis krūmynas gali būti sulygintas su žeme, jei nedarysime to, ką darome“, – sako K. Magonyo, ryžtingai darbuodamasis mačete. Jo darbą organizuoja grupė, dalinai finansuojama iš „Total“ netaršių dujų sandorio.
Pagal painią naują klimato sprendimų matematiką kaimo gyventojai, genėjantys šakas pietų Afrikoje, suteikia naują veidą milijardų dolerių vertės pasaulinės komercijos tinklui, o aplinkosaugos projektai tampa šešėliniais partneriais kažkur toli vykstančiai prekybai didelių emisijų energija.
Tai, ką „Total“ dujų krovinys išleidžia į atmosferą, pašalins mačetėmis mosikuojantys kaimiečiai. Teoriškai.
Tačiau norint, kad tai veiktų, „Total“ netaršių dujų pionieriams iš pradžių reikėjo rasti ekologiškų projektų, kurie atitiktų du reikalavimus: siūlytų anglies dioksido kreditus ir būtų remiami tarptautinės organizacijos. Ir nekainuotų per daug. Ieškodama sprendimo, komanda surengė susitikimą su „South Pole“ – projektų vystytoju, įsikūrusiu Ciuriche, kurį rekomendavo konkuruojantys prekybininkai. Štai taip 600 000 dolerių iš 17 mln. dolerių vertės SGD sandorio galiausiai buvo sumokėta už miškų apsaugą Zimbabvėje.
Regis, sandoris turėtų būti naudingas visiems. „Total“ ištesėjo pažadą investuotojams sumažinti savo anglies pėdsaką. Neturtingos bendruomenės gavo finansinę paramą. O dujų pirkėjas „China National Offshore Oil Corp.“ („Cnooc“) siuntą išgyrė kaip vieną iš žingsnių, kurių ėmėsi, kad „šaliai teiktų žalią, švarią energiją“. Tačiau klimato ekspertai ir net pats sandorio organizatorius teigia, jog nebuvo padaryta praktiškai nieko, kad sumažėtų į atmosferą paleidžiamo anglies dioksido kiekis, o to anaiptol nepavadinsi anglies dioksido „neutralumu“.
„Teiginys, esą galima parduoti iškastinį kurą kaip anglies dioksido požiūriu neutralų, jei sumokėsite kelis varganus dolerius, kurie bus skirti atogrąžų apsaugai, nėra rimtas“, – sako Danny Cullenwardas, Stanfordo universiteto lektorius ir ne pelno siekiančios grupės „CarbonPlan“, kuri analizuoja klimato sprendimų poveikį, politikos direktorius.
Geriausiu atveju, anot D. Cullenwardo, pastangos užkirsti kelią miškų naikinimui stabdant miškų gaisrus padėtų išvengti papildomų dujų emisijų, išsiskiriančių degant medžiams. Kaimo gyventojai negali padaryti nieko, kad neutralizuotų gamtinių dujų sukeliamą didelio masto taršą – jie tik padeda energijos prekeiviams ir vartotojams pasijausti geriau, nes šie gali paremti ekologiškus tikslus regionuose, kuriuose stinga pinigų.
„Total“ pareiškime pažymėjo, kad atlieka kompensacinių projektų patikrinimą, ir patvirtino, jog sudarydama SGD sandorį kompensacijų kaštus pasidalijo su „Cnooc“. Prancūzijos kompanija atsisakė patikslinti detales, įskaitant kainas, mokamas už anglies dioksido kreditus, remdamasi konfidencialumo susitarimu. „Cnooc“ neatsakė į prašymus pakomentuoti. „Total“ taip pat teigė, kad anglies dioksido kreditų neįtraukė nei į bendrą emisijų ataskaitą, nei į planą iki 2050 m. pasiekti grynąjį nulį: „Nors kompensacijos yra svarbi priemonė, jos negali būti laikomos tiesioginių išmetamųjų teršalų mažinimo pakaitalu – tik priedu.“
Moksliškai apibrėžtų terminų, tokių kaip „neutralumas anglies dioksido požiūriu“ ir „grynasis nulis“, vartojimas rinkodaros šnekoje įneša papildomos painiavos. Abu terminai reiškia į atmosferą išmetamų teršalų kiekio subalansavimą, pašalinant atitinkamą jų kiekį. Dauguma ekspertų sutinka, kad saugoti miškus nuo naikinimo nėra tas pats, kas šalinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas. „Ši paradigma, – perspėja D. Cullenwardas, – tik paskatina fiktyvų variklį, kuris nepadeda siekti mūsų grynojo nulio tikslų.“
Tokio požiūrio laikosi ne vien kritikai iš šalies. „South Pole“ vadovas, padėjęs plėtoti Zimbabvės projektą ir pardavęs anglies dioksido kreditus „Total“, nemano, kad miškų apsauga gali kompensuoti gamtinių dujų sukeliamą taršą. „Tai akivaizdi nesąmonė, – sako Renatas Heubergeris, „South Pole“ įkūrėjas. – Net mano devynmetė dukra supranta, kad tai neveikia. Galų gale jūs deginate iškastinį kurą ir sukuriate CO₂ emisijas.“
„Total“ produktas pradėjo šildyti planetą tą pačią akimirką, kai buvo išgautas iš giliavandenio Ichthys dujų telkinio prie Australijos krantų. Kiekviena jo gyvavimo ciklo dalis generavo šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Siunčiant dujas eksportui 890 kilometrų ilgio dujotiekiu kilo metano – galingo teršalo, kuris per pirmuosius du dešimtmečius sulaiko 80 kartų daugiau šilumos nei CO₂ – nuotėkio rizika. Dujų suskystinimas atšaldant sukūrė papildomus išmetamuosius teršalus. Net ir tanklaivis, gabenęs SGD į Šendženą pietų Kinijoje, dalį kuro sudegino plaukdamas.
Šendžene, kur praėjusį rugsėjį „Cnooc“ atsiėmė užsakytą krovinį, SGD greičiausiai buvo sudegintos, aprūpinant energija nesuskaičiuojamą galybę miesto gamyklų ar elektros tinklą, aptarnaujantį daugiau nei 12 milijonų žmonių. Tai paliko ištisus šimtmečius nedingsiantį atmosferinio CO₂ likutį, kurį „Total“ prekybininkai turėjo neutralizuoti. Tiktai kokio jis dydžio? „Total“ ir „Cnooc“ sutarė, kad siuntos išmetamųjų teršalų kiekis yra 240 000 metrinių tonų CO₂ – lygiai tiek teršalų, kiek per metus sukuria 30 000 JAV namų ūkių.
Šis skaičius geriausiu atveju apytikslis, nes yra per daug kintamųjų. „Dar niekas įtikinamai nepateikė tikslių apskaičiavimų, – teigia tyrimų grupės „BloombergNEF“ analitikė Fauziah Marzuki. – Visi šie sandoriai tik daro prielaidas.“
Jei „Total“ komandą galima pavadinti anglies matematikos naujokais, „South Pole“ ekspertai yra šios srities senbuviai. Kompanija pradėjo siūlyti kreditus daugiau nei prieš 15 metų – gerokai anksčiau, nei korporacinis pasaulis susidomėjo jų išmetamųjų teršalų mažinimo galia – ir šiandien veikia dešimtyse šalių. Pasak informuotų žmonių, virtualių susitikimų metu „South Pole“ pardavimo atstovai išdėstė pasirinkimo galimybes. Pigiausios jų kompensacijos buvo susietos su parama atsinaujinančios energijos projektams, o brangiausios padėjo finansuoti miškų atkūrimo projektus naujiems medžiams sodinti.
Pasak Niujorke įsikūrusios idėjų kalvės „Eurasia Group“, anglies dioksido kreditai SGD siuntai kompensuoti gali kainuoti nuo 1 iki 15 mln. dolerių. Dauguma sandorių pagal kainą ir kokybę patenka į žemutinį spektro galą. Azijos prekeiviai, dalyvavę panašiuose sandoriuose, teigia, kad kompensacijos paprastai parduodamos už mažiau nei 6 dolerius už toną CO₂.
„Girdime apie mažus vienaženklius skaičius, – kalbant apie tai, kiek kompanijos moka už toną, sakė energetikos konsultanto „Wood Mackenzie Ltd.“ analitikė Lucy Cullen. – Komerciniu požiūriu tai apsimoka.“ Palyginimui, šių metų pradžioje viename interviu Billas Gatesas minėjo, jog moka apie 600 dolerių už toną, kad naudojant pažangiausias technologijas ištrauktų iš oro anglį. Šitaip jis kompensuoja savo paties asmeninį anglies pėdsaką.
„Total“ nusprendė didžiąją dalį kompensacijų įsigyti iš „Hebei Guyuan“ vėjo jėgainių projekto, įsikūrusio Kinijos plieno gamybos provincijoje, supančioje Pekiną. Panaši logika susiejo vėjo jėgainių parką su miško gaisrų prevencija Zimbabvėje. Šiuo atveju vėjo jėgainių pagaminta elektros energija teoriškai leistų neeksploatuoti anglimi kūrenamų elektrinių. Dėl šios priežasties sumažėjęs išmetamųjų teršalų kiekis, palyginus su alternatyviu scenarijumi, jei būtų naudojama tik anglimi kūrenama elektros energija, būtų pagrindas neutralizuoti „Total“ dujų sandorį.
„Total“ nusprendė pridėti papildomų kreditų iš projekto Zimbabvės Karibos regione, kurį „South Pole“ vysto kartu su „Carbon Green Africa“. Pasak žmonių, susipažinusių su sandoriu, šie kreditai kainavo daugiau nei Kinijos vėjo jėgainių parko, tačiau vidutiniškai atsiėjo mažiau nei 3 dolerius už toną. „Total“ komentuoti atsisakė, remdamasis konfidencialumo susitarimu.
Ar pinigai, gauti iš šio sandorio, padėjo sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį Kinijoje? „Hebei“ vėjo jėgainių parkas švarią energiją gamina jau daugiau nei dešimtmetį, ir mažai tikėtina, kad jis būtų nustojęs tai daryti, negavęs kelių šimtų tūkstančių dolerių iš „Total“ ir „Cnooc“, sako Gilles Dufrasne, ne pelno siekiančios „Carbon Market Watch“ politikos pareigūnas.
„Verra“, organizacija, patvirtinusi „Hebei“ kreditus, panaudotus „Total“ sandoryje, atnaujino savo politiką, nebeįtraukdama didelio masto prie tinklo prijungtų atsinaujinančių energijos šaltinių. Jei vėjo jėgainių parko operatoriai bandytų užsiregistruoti kaip kompensavimo projektas šiandien, „jų pasiūlymas būtų atmestas“, teigia G. Dufrasne.
Kai klimato mokslininkai galvoja apie kompensacijas, pagrindinė koncepcija, su kuria jie susiduria, vadinama „papildomumu“. Anglies taršą neutralizuojate tik tuo atveju, jei pašalinate CO₂, kuris, jei ne jūsų pastangos, liktų atmosferoje. Tai paini koncepcija, kuria nesunku piktnaudžiauti. Galų gale, kaip įrodyti, kad be jūsų įsikišimo būtų nutikę kažkas blogiau?
„Carbon Green Africa“, organizuojanti Zimbabvės projektą, remiamą „South Pole“ ir „Total“, bando išsaugoti 785 000 hektarų laukinės gamtos koridorių, kuris tęsiasi per keturias provincijas. Savanoriams sakoma, kad gaisrų pažabojimas suteikia apsaugą ne tik pasėliams ir gyvuliams. Tai dalis pasaulinės misijos sustabdyti visuotinį klimato atšilimą. Gelbstint miškus nuo ugnies, projektas turėtų išsaugoti natūralią CO₂ absorbciją medžių pavidalu.
Tačiau tokio pobūdžio projektai yra tapę ginčų objektu. Jie grindžiami sistema, vadinama Miškų naikinimo ir nykimo kuriamų išmetamųjų teršalų mažinimo programa (Reducing Emissions from Deforestation and Forest Degradation, REDD+). Ši programa gimė kaip Jungtinių Tautų sumanymas, o jos pradinis tikslas buvo padėti vyriausybėms tarpusavyje prekiauti kompensacijomis, kad turtingos šalys galėtų finansiškai paremti besivystančių šalių veiksmus klimato apsaugos srityje. Kadangi politiniai lyderiai nesugebėjo susitarti, kaip sistema turėtų veikti, projekto kūrėjai pradėjo pardavinėti kompensacijas tiesiogiai korporacijoms.
Net jei darbas kovojant su miškų naikinimu negali atlyginti SGD siuntos kuriamos taršos, korporacinė globa padėjo pagerinti gyvenimą Mbirėje, viename iš Zimbabvės rajonų, kuriame gyvena miško apsaugos projekto savanoriai. „Bloomberg Green“ žurnalisto vizito metu šių metų pradžioje daugiau nei tuzinas gyventojų teigiamai atsiliepė apie programą.
Theresa Mutseura, Čitsungo misijos ligoninės sveikatos administratorė, pasakojo, kad projektas padėjo įrengti biodujų krosnį, kuri aprūpina energija 65 lovų ligoninę. Vienintelė regiono, kuriame gyvena 33 000 žmonių ir tėra du gydytojai, ligoninė anksčiau buvo kūrenama malkomis. 43 metų Zvionere Chaku sakė, kad „Carbon Green“ savanoriai ją išmokė užsiauginti brangesnių daržovių mažame darželyje, o ne miško laukymėje.
Programos naudą galima išmatuoti. Remiantis „Global Forest Watch“ palydovinių vaizdų analize, 2011–2020 m. regionas prarado apie 0,23 proc. medžių dangos, palyginus su 0,65 proc. prieš pradedant projektą. Remiantis vietos valdžios institucijų pateiktais bendrojo vidaus produkto skaičiais, ekonominis augimas taip pat buvo stipresnis projekte dalyvaujančiuose rajonuose.
Praėjusiais metais „Carbon Green“ Mbirei sumokėjo 2,5 milijono dolerių, kurių didžioji dalis buvo skirta infrastruktūros projektams – keliams ir mokykloms – vystyti. Apie 20 proc. lėšų skiriama tiesiogiai aplinkos apsaugai. „Pinigai labai pravertė“, – sako Tarcisius Mahuni, vadovaujantis rajono tarybai iš kabineto, išklijuoto REDD+ programos plakatais. Lėšos iš anglies dioksido kreditų buvo daugiau nei trigubai didesnės nei vietos pareigūnai tikėjosi surinkti iš mokesčių.
Tobulėjanti Mbirės infrastruktūra taip pat susiduria su kylančios temperatūros poveikiu, kurį dar labiau pablogina iškastinio kuro naudojimas. „Patyrėme sausrų, potvynių, ciklonų, išgyvenome badą ir ligas, – pasakoja Charlesas Ndondo, „Carbon Green“ generalinis direktorius, prižiūrintis vietines operacijas. – Jei nesijaudinčiau dėl klimato kaitos, nevykdyčiau šio projekto.“
Tai atskleidžia nepatogią tiesą apie pasaulinį klimato judėjimą: galingos tarptautinės kompanijos iš esmės gali permesti savo taršos anuliavimą atkampioms vietovėms, kurioms reikia pagalbos – ir tik už dalelę savo gaunamo pelno. Tai kur kas pigiau, nei tiesiogiai šalinti taršą iš verslo. „Carbon Green“ teigia, kad Zimbabvės projektas kasmet padeda išvengti 6,5 mln. tonų anglies dioksido emisijų, o už toną geriausiu atveju gauna 1,50 dolerio; kartais grupei sumokama vos 0,20 dolerio.
R. Heubergeris, vienas iš „South Pole“ įkūrėjų, palaiko kreditų, padedančių Zimbabvei stiprėti, pardavimą. Tačiau jam atrodo neteisinga, kad „Total“ naudoja kompensacijas, savo gamtines dujas siekdamas parduoti kaip anglies dioksido požiūriu neutralias. Jo kompanija klientams sako, kad kompensacijas jie turėtų naudoti tam, kad „prisiimtų atsakomybę“ už savo emisijas, užuot gyręsi, kad neutralizuoja nesibaigiančią taršą. „Total“ atsakė, kad „South Pole“ niekada neprieštaravo termino „neutralumas anglies dioksido požiūriu“ naudojimui.
Tam tikra prasme ginčijamasi dėl semantikos. Kadangi korporacijų klimato apsaugos veiksmai tampa vis sudėtingesni, keičiasi ir normos, susijusios su grynojo nulio tikslais. Didžiosios kompanijos vis dažniau sutaria, kad „Total“ naudojami pigūs ir gausūs kreditai – vadinami išvengtų išmetamųjų teršalų kompensacijomis – neturėtų būti naudojami norint pabrėžti pažangą siekiant grynojo nulio. Taigi vadovai kaip kompromisą vis dažniau vartoja frazę „neutralumas anglies dioksido požiūriu“. Šis terminas leidžia kompanijoms prisiimti laurus už aplinkosaugos projektų rėmimą, net jei jos faktiškai nepašalina iš atmosferos CO₂.
Mokslininkai įspėja, kad „grynasis nulis“ ir „neutralumas anglies dioksido požiūriu“ yra techniniai terminai, o jų prasmės atskiedimas rinkodaros kampanijose gali daryti pražūtingą poveikį pasaulinėms pastangoms suvaldyti emisijas ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
R. Heubergeris šį niuansą puikiai supranta. 44 metų socialinis antrepreneris iš Šveicarijos beveik pusę savo gyvenimo praleido dirbdamas su aplinkosaugos projektais besivystančiose šalyse. Sunkiai triūsdamas jis užtikrino finansavimą programoms ir jaučiasi dėkingas už kiekvieną dolerį, kurį kompanijos investuoja į „South Pole“ projektus. Jam atrodo logiška, kad įmonės nori girtis savo indėliu į aplinkosaugą, juo labiau, jei jų pastangos iš tiesų pagerina gyvenimą Afrikos kaimelių gyventojams.
Tačiau jis teigia, kad pati idėja, jog tokios pastangos gali kompensuoti iškastinio kuro pardavimus, atneša daugiau žalos nei naudos. Jos gali pakenkti ir aplinkosaugos projektams, ypač griežtėjant anglies dioksido kompensacijų kontrolei. „Šie teiginiai kenkia mums patiems“, – sako R. Heubergeris.
Iš dalies todėl tokie solidūs registrai kaip „Gold Standard“ nepatvirtina daugumos REDD+ projektų kompensacijų, o daugelis ekspertų, įskaitant iniciatyvą „Science-Based Targets“, nepritaria tam, kad išvengtomis emisijomis paremtos kompensacijos būtų naudojamos grynojo nulio ambicijoms pagrįsti. Galima teigti, kad kai kurie šiandien žaliuojantys medžiai būti buvę prarasti, jei ne miškų valymo darbai, tačiau neįmanoma nustatyti, ar iš atmosferos buvo pašalinta papildoma anglis.
„Total“ rašo savo pačių istoriją, remdamiesi pirmą kartą parduotomis „netaršiomis“ SGD: senamadiškas energetikos behemotas bando tapti švaros pirmūnu.
Pastarąjį dešimtmetį kompanija investavo milijardus dolerių, kad įsitvirtintų kaip viena pagrindinių pasaulyje SGD gamintojų, ir jau turi numačiusi naujų „žalių“ eksporto į Rusiją, Mozambiką ir kitur projektų, kuriuos planuoja pradėti įgyvendinti šį dešimtmetį. Pastaruosius 60 metų gamtinės dujos buvo laikomos švaresne alternatyva anglims ir naftai. Tai suteikia tokioms kompanijoms kaip „Total“ pasitikėjimo savo ilgaamžiškumu net ir beprecedentėje klimato apsaugos eroje.
Tačiau ateitis atrodo vis labiau miglota. Saulės ir vėjo energijos kainos smunka žymiai greičiau, nei kas būtų patikėjęs. Auga suvokimas apie klimato pavojus, kylančius dėl vamzdynų, naudojamų dujoms transportuoti, nuotėkių, kurių metu gali išsiskirti didelis kiekis metano – ypač galingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios yra pagrindinė SGD sudedamoji dalis. Šią savaitę paskelbtame JT remiamų mokslininkų įvertinime raginama per ateinančius 10 metų sumažinti metano emisijas, antraip pasauliui nepavyks pasiekti savo išsikeltų klimato tikslų.
Tarptautinė energetikos agentūra neseniai pasiūlė veiksmų planą, kuriuo vadovaujantis būtų stebima, kad pasaulinė temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5° C virš ikipramoninio lygio. Dabartinis gamtinių dujų naudojimas turėtų sumažėti daugiau nei perpus, o tai reiškia, kad nuo šiol reikėtų atsisakyti tiek naujų dujų telkinių žvalgybos, tiek eksporto terminalų statybos.
Europos politikams rengiant ambicingiausią pasaulyje klimato politikos paketą, „Total“, kaip europiečių kompanija, atsiduria nepatogioje padėtyje. Naujosios klimato politikos tikslas – iki dešimtmečio pabaigos sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį 55 proc. (lyginant su 1990 m. lygiu). „Total“ generalinis direktorius Patrickas Pouyanne’as liepos mėnesį sakė, kad kompanijai teks klausyti Europos Sąjungos nurodymų ir paspartinti visų savo emisijų mažinimą, jei šios agresyvios klimato apsaugos priemonės galiausiai bus įgyvendintos. Reaguodamas į pokyčius, „Total“ neseniai prie savo pavadinimo pridėjo „Energies“, kad pabrėžtų augančią savo verslo dalį, neturinčią nieko bendro su iškastiniu kuru.
Nepaisant to, „Total“ ir jo konkurentai visoje Europoje stengiasi stiprinti savo pagrindinio produkto paklausą. SGD siuntų ženklinimas kaip „neutralių anglies dioksido požiūriu“ – vienas iš būdų patenkinti klientus, kuriuos investuotojai ir vyriausybės ragina sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį. Nuo 2019 m. buvo parduota mažiausiai 16 anglies dioksido požiūriu neutralių siuntų, o pirkėjai ir pardavėjai yra spaudžiami sudaryti dar daugiau sandorių. Tai ypač aktualu Azijoje, kur dvi didžiausios pasaulio importuotojos, Japonija ir Kinija, išsikėlė nulinių emisijų siekius.
Nė viena iš kalbintų energetikos kompanijų neatskleidė, kaip apskaičiuoja savo neutralumą anglies dioksido požiūriu – juo labiau, kad oficialaus reikalavimo nėra. Nors „Total“ tvirtina, kad neketina išbraukti emisijų iš „Cnooc“ parduotos SGD siuntos, nėra jokios garantijos, kad „Cnooc“ laikysis to paties požiūrio. Kinijos valstybinė įmonė dujų siuntą apibūdino kaip „nulinių anglies emisijų“ ir nurodė, kad tokio pobūdžio sandoriais ketina remtis siekdama įgyvendinti prezidento Xi Jinpingo tikslą iki 2060 m. pasiekti grynąjį nulį. Sandoris buvo „pirmasis toks atvejis Kinijos gamtinių dujų pramonėje, tyrinėjančioje potencialias anglies neutralumo praktikas“, pranešime spaudai apie „Total“ SGD siuntą pareiškė „Cnooc“.
Tai sukuria neraminantį precedentą, teigia Arvindas Ravikumaras, Pensilvanijos Harisburgo mokslo ir technologijų universiteto docentas, studijuojantis tvarų vystymąsi. Gamtos išsaugojimo projektas be aiškios anglies dvideginio šalinimo naudos galėtų būti panaudotas anuliuojant bet kokias emisijas – ne tik „Cnooc“, bet ir visos Kinijos, didžiausios pasaulio teršėjos.
Kreditai „jiems padeda popieriuje išbraukti emisijas iš metinės ataskaitos, iš tiesų nedarant nieko, kad išmetamieji teršalai būtų pašalinti iš atmosferos“, sako A. Ravikumaras. „Panašu, kad jie visi įkliuvo į spąstus, mėgindami rasti greičiausią ir pigiausią būdą bent iš pažiūros kažką daryti.“