Kaip vienas miestelis prie Volgos pasėjo chaosą Europos naftos rinkoje

Nikolajevkos gyventojai nelabai turi apie ką liežuvauti nuo tada, kai mirė degtinės muziejaus savininkas iš Liaudies draugystės gatvės ir buvo uždarytas vienintelis turistų traukos centras miestelyje. Bet dabar, kai šis skurdus miesteliukas centrinėje Rusijoje iškilo kaip tarptautinio naftos skandalo epicentras, jie pripažįsta žinoję, jog nutiks kažkas negera.

Būtent čia, šiek tiek į rytus nuo Volgos upės vingio, valdžios teigimu, koroziją sukeliantys organiniai chloridų junginiai pateko į Rusijos 40 000 mylių (64 373 km) naftos vamzdynų tinklą ir dėl to pirmą kartą per visą istoriją buvo sustabdyta pagrindinė eksporto arterija į Europą.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas suskubo užsipulti nacionalinę operatorę „Transneft“, pareikšdamas balandžio 30 dieną, kad kilusi krizė daro „didžiulę“ žalą. Po aštuonių dienų tyrėjai apkaltino grupę prekeivių juodojoje rinkoje drauge su vietos bendrove, esą šie turėjo prieigą prie „Transneft“ sistemos per atšakines linijas Nikolajevkoje.

71-jų metų Valia Martinenko nuo galinio sodelio prie savo nedidelio žydro namuko, kuriame nugyveno visą gyvenimą, aiškiai mato saugyklą, kur, įtariama, buvo užteršta nafta. Pasak jos, tanklaivių sukeliamas triukšmas, kurį ji girdėdavo ir dieną, ir naktį, mįslingai nutilo prieš daugiau nei mėnesį.

„Aš tikrai jo nepasigendu, – sakė ji, greta jos palei kelią ramiai sau lesinėjo pulkelis viščiukų. – Jie tik sukeldavo dulkių debesis. Šiaip ar taip, jie niekada nesamdydavo vietinių.“

Anot Rusijos Tyrimų komiteto, grupė žmonių pavogė mažiausiai milijono rublių (15 400 JAV dolerių) vertės vamzdynams paruoštos naftos, pakeisdama ją panašiu kiekiu skystojo mišinio iš žaliavinės naftos bei chloro junginių.

Pagal tokią schemą buvo darbuotasi dešimt dienų, ir galiausiai buvo užteršta iki 5 mln. tonų naftos, eksportuojamos per naftotiekį „Draugystė“ į Baltarusiją ir toliau, tokia nafta pateko į eilę Rytų Europos perdirbimo įmonių; vien per Ust Lugos terminalą prie Baltijos jūros buvo perkrauta bent 1,6 mln. tonų naftos.

Pajėgumai Nikolajevkoje, dabar tapusioje nusikalstamos veikos scena, siekė iki 40 000 tonų per mėnesį, arba maždaug 1 300 tonų per mėnesį. Tai reiškia, kad kiekviena tona nešvarios žaliavinės naftos galėjo užteršti beveik 400 tonų naftos, jau esančios vamzdynų sistemoje.

„Tai istorija ne tik apie godulį ir smulkius sukčiavimus, bet ir apie nekompetenciją bei vamzdynų kontrolės stoką“, – agentūrai „Bloomberg“ sakė naftos strategas Julianas Lee.

Naftos operatorės „Transneft“ atstovas spaudai komentuoti atsisakė.

Mažiausiai keturi iš šešių įtariamųjų sulaikyti. Tarp sulaikytųjų yra viena moteris, formaliai figūruojanti kaip įmonės, kontroliuojančios saugyklą Nikolajevkoje, savininkė. Buvęs šeimininkas, Romanas Truševas, sakė pardavęs saugyklą pernai, rašo leidinys „Komersant“.

R. Truševas, kurį apklausti siekia Rusija, leidiniui sakė, jog tuo metu, kai kilo skandalas, jis buvęs Vokietijoje, bet išgirdęs naujieną jis atšaukė planus grįžti į Maskvą.

„Transfet“ vadovas Nikolajus Tokarevas, tarnavęs GKGB drauge su Putinu Dresdene Šaltojo karo metu, per susitikimą su prezidentu sakė, kad bendrovė turi apie 150 surinkimo punktų visos šalies mastu, panašių į tuos Nikolajevkoje. Daugumą jų, pasak jo, kontroliuoja stambaus kapitalo naftos bendrovės.

Praskiesti naftą gali prireikti kelių mėnesių, o operatorei „Trasneft“ tai gali kainuoti per 370 mln. dolerių, teigia „Citigroup“ analitikas Ronadlas Smithas. Užterštą naftą gali tekti sumaišyti su švaria, siekiant išvengti žalos perdirbimo įmonėms.

„Transneft“ yra tiesiog sutrikusi, na tokių incidentų niekada nėra buvę“, – kalbėjo naftos ekspertas Vitalijus Jermakovas iš Oksfordo universiteto Energetikos studijų instituto.

Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Kozakas patikino, kad „Trasneft“ sumokės už žalą, padarytą jos partnerėms Baltarusijoje, Lenkijoje ir ar kurioje kitoje šalyje dėl nešvarios naftos srautų. Galutinė kompensacijos už žalą suma greičiausiai sieks iki 100 mln. dolerių, teigė energetikos ministras Aleksandras Novakas.

Kaip leidiniui „Komersant“ sakė buvęs saugyklos savininkas R. Truševas, saugykla pernelyg maža, kad jai būtų suversta atsakomybė už visą užterštą naftą.

„Transneft“ tikrina teršalų kiekį kas dešimt dienų, tad jeigu Nikolajevka buvo vienintelis dichloridų šaltinis, tuomet koncentracija turėjo būti itin aukšta, teigia Rustamas Tankajevas, „Infotek-Termnal“ konsultacinės įmonės Maskvoje vadovas.

„Didžiosios naftos bendrovės net neliečia šių technologijų, nes jos akmens amžiaus, o smulkieji gamintojai, kurie jas naudoja, neturi tokių pajėgumų, kad galėtų sukelti tokią sumaištį, – kalbėjo R. Tankajevas. – Tad jeigu tai nebuvo avarija, tuomet panašu, kad incidentą sukėlė tyčinė veika.“

Vėl grįžkime į miestelį. Šeštąją dešimtį einanti sutuoktinių pora Jelena ir Valerijus sakė supratę, kad kažkas vyksta, kai saugykla pakeitė savininkus ir naujieji šeimininkai liovėsi bendradarbiauti su vietiniais gyventojais. Sutuoktiniai pasakojo, kad senoji vadovybė buvusi dosni, pastatė bažnyčią, dovanojo dovanas mokyklai per šventes.

„Bet iš naujosios vadovybės nesulaukėm ničnieko“, – sakė Valerijus. Be to, pasak ilgametės miestelio gyventojos V. Martinenko, visi šie naftininkai yra „nekaltučiai“, palyginti su tikru pavojumi – akumuliatorių perdirbimo gamykla miesto pakraštyje.

„Neįmanoma kvėpuoti, kai vėjas pakeičia kryptį, – sakė ji. – Mes mėginame daryti viską, kad ji būtų uždaryta, bet visos mūsų pastangos bergždžios. Kodėl šis faktas nesukelia tarptautinio skandalo?“