Ši nepatogi realybė kelia iššūkį besiplečiančios Kinijos sostinės valdžios institucijoms, kurios įvedė griežtas būsto kainų ribas, kad sumažintų kainas, kurios per 12 mėnesių iki 2016 m. rugsėjo pašoko beveik 30 proc.
Nuo to laiko maždaug 60 proc. žemės sklypų Pekine statybų vystytojams parduodami su tam tikromis salygomis. Baigti butai negali būti parduodami viršijant nustatytą kainą, o 70 proc. visų apartamentų turi būti mažesni nei 90 kvadratinių metrų (maždaug trečdalis teniso korto dydžio). Pirkėjams taip pat draudžiama butą pakeisti nepraėjus aštuoneriems metams nuo įsigijimo.
Nedaugelis politikų visame pasaulyje turi galimybių paskelbti tokius detalizuotus nurodymus.
Viso pasaulio miestai – nuo Sidnėjaus iki Singapūro, nuo Berlyno iki Niujorko – deda pastangas, kad būstas būtų įperkamas – ypač mažesnes ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams. Vyriausybės nustato papildomus mokesčius užsienio pirkėjams, kontroliuoja nuomą ar ilgalaikį nuomos įšaldymą, kad apsaugotų nuomininkus ir suvaldytų kainas.
Tuo tarpu Kinijos vyriausybė turi daugybę įvairiausių svertų, tad jos apsiskaičiavimas Pekine tik dar labiau krinta į akis. Ribotų kainų politika buvo įvesta pirmąsyk per trisdešimt Kinijos būsto rinkos gyvavimo metų (nuosavybės teisė buvo įtvirtinta tik 1998 m.). Tai buvo pirmas kartas, kai valdžios institucijos stengėsi kontroliuoti butų kainą dar prieš juos pastatant.
„Tai, kaip lėtai buvo parduodami šie projektai, šokiravo visus“, – teigia Pekine įsikūrusios nekilnojamojo turto konsultacijų firmos „Centaline Group“ tyrimų direktorius Zhangas Dawei.
Vidutinis namas Mentougou rajone vakariniame Pekine, už dviejų valandų kelio automobiliu nuo Uždraustojo miesto, 2016 m. pabaigoje kainavo beveik dvigubai daugiau nei namai Džersi Sityje Naujajame Džersyje, skaičiuojant kainą už kvadratinį metrą. „Oxford Economics“ Pekiną įvertino kaip trečią brangiausią pasaulio metropolį.
Prieinamesnius butus – kainuojančius apie 20 proc. pigiau – žmonės graibstytų kaip karštas bandeles, nutarė statybų vystytojai ir valdininkai.
Kai 2018 m. viduryje rinkoje atsirado pirmieji programiniai daugiabučiai, kai kurie projekto rangovai nė nesivargino jų aprodyti, įsivaizduodami, kad paklausa bus tokia didelė, jog butai parsiduos patys.
Iš pradžių kilo šioks toks sambrūzdis, tačiau netrukus susidomėjimas sumažėjo. Pirkėjai burbėjo dėl kokybės – kai kurie namai buvo palikti su pliko cemento sienomis, paliekant pirkėjams galimybę patiems susiklijuoti plyteles, o kartais ir užsiimti elektros instaliacijos darbais.
Be to, dauguma tų namų stovi Pekino pakraštyje, o artimiausia metro linija yra už trijų kilometrų – tai atgraso jaunas šeimas, priklausomas nuo viešojo transporto.
„China Index Holdings Ltd.“ vertina, kad programinių butų Pekine buvo pastatyta apie 51 000; iki šių metų gruodžio vidurio jų parduota tik 46 proc.
Tai pavertė naujų sostinės būstų rinkos deficitą pertekliumi. Jeigu kadaise į kiekvieną butą taikėsi mažiausiai po du pretendentus, dabar kiekvienam potencialiam pirkėjui tenka du butai, teigia Pekine įsikūrusios nekilnojamojo turto konsultacijų įmonės „United Harvest Co.“ tyrimų vadovas Guo Yi.
Maži langai
Wangas, atsisakęs nurodyti savo vardą, nes bijo statybų įmonės keršto – vienas iš tokių nepatenkintų pirkėjų.
Miesto pietiniame Daksingo rajone tebevystomo projekto „Beijing Yinghai“ namai turi itin mažus langus, pro kuriuos į vidų nepatenka pakankamai dienos šviesos, parkavimo galimybės yra ribotos, o visai šalia stovi didžiulė elektros pastotė.
„Kadaise džiaugiausi, nes maniau, kad galėsiu pasigerinti gyvenimo sąlygas mažesniais kaštais, – piktinasi Wang. – Tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, langai, verčia manyti, kad tai – socialinis būstas neturtingiesiems.“
Mėginant išjudinti neparduotus butus, jau pradedamos taikyti nuolaidos.
Miesto pietrytiniame Heksi rajone, esančiame už daugiau nei valandos kelio automobiliu nuo centro, nedidelėje erdvėje konkuruoja net šeši ribotų kainų projektai. Vienas po kito statybų vystytojai pradėjo mažinti kaštus, ir galiausiai kilo „beprotiškas kainų karas“, teigia vieno iš projektų pardavimo vadovas. Jo vertinimu, kai kuriais atvejais kainos sumažėjo net 10 proc.
Galų gale, pati žemė čia nėra pigi. Pasak Zhango iš „Centaline“, statybų įmonėms teko kiek įmanoma sumažinti statybų išlaidas, kad projektai nors kiek atsipirktų. Jo vertinimu, apie 80 proc. įmonių dėl projektų patirs nuostolių.
Statybų vystytojams „tai gana sudėtinga situacija“, teigia „China Index Holdings“ tyrimų direktorius Huangas Yu.
Septyni namų statytojai, į kuriuos kreipėsi „Bloomberg“, komentuoti atsisakė.
Savivaldybės atstovai taip pat nerimauja. Vykdydami projektą prie Činglongo ežero į vakarus nuo Pekino, statybų vystytojai sulaukė valdžios institucijų prašymo daugiau nebemažinti kainų, sakė dar vienos įmonės vadovas, prašęs likti anonimu.
Tiesa, Pekino planas maždaug 9 milijonams viduriniosios klasės atstovų pasiūlyti įperkamą būstą sulaukė ir šiokios tokios sėkmės.
Žvarbią žiemos naktį Chenas su savo trejų metų sūneliu vaikštinėja aplink „Beijing Yinghai“, su jauduliu rodydamas mažyliui dar nebaigtą statyti butą. Chenas nuolat atvažiuoja iš lauko stebėti, kaip vyksta jo buto statybos procesas. Jis pritaria dėl visų trūkumų, kuriais skundėsi Wangas – mažų langų, netoliese esančios elektros pastotės, tačiau jo tai neerzina.
„Šios smulkmenos manęs nejaudina, – teigia jis. – Jei šis butas nebūtų turėjęs nustatytos kainos ribos, niekada nebūčiau galėjęs jo įpirkti.“