A. Russas priklauso tūkstantmečio kartai, arba vadinamiesiems „milenialsams“ – žmonių, gimusių tarp 1981 ir 1996 m., kohortai. Jis baigė Bostono Emersono koledžą 2009 m., kaip tik tada, kai Didžioji recesija ilgiems metams „nuskausmino“ darbo rinką.
Pirmuosius kelerius metus po baigimo jis praleido kovodamas dėl menkai apmokamo prodiuserio asistento darbo. Jo mentoriai sakydavo: „Seniuk, pavėlavai į geriausius metus kokiais penkeriais metais“, prisimena jis.
Praėjus dešimtmečiui, kai jis pagaliau sukaupė pakankamai santaupų ir susiruošė pirkti namą, 31-erių metų vyras vėl neteko darbo. Koronaviruso protrūkis nutraukė visus prodiusavimo projektus Holivude, kur jis dirba.
Nė viena amžiaus grupė neišvengs dabartinio ekonomikos nuosmukio kančių, tačiau „milenialsų“ finansinė padėtis buvo labiau išklibusi nei jų vyresniųjų kolegų. Jie baigė koledžą su precedento neturinčia studentiška skola ir pražiopsojo geriausius atlyginimų augimo metus dėl 2008 m. nuosmukio.
Palyginus su kitomis grupėmis tuo pačiu gyvenimo periodu, šiandieniniai trisdešimtmečiai turi palyginti žemą būsto nuosavybės lygį, grynąją vertę ir realias pajamas, teigiama 2018 m. Federalinės rezervų valdytojų tarybos ataskaitoje.
„Jie vaikšto įtemptu lynu, o iš abiejų pusių stūkso uolos, – sako „Rand Corporation“ darbo rinkos ekonomistė Kathryn Edwards. – Sunku įsivaizduoti, kad kam nors iš šios amžiaus grupės pavyktų nenukentėjus išgyventi abi šias recesijas.“
Ekonominiai nuosmukiai neišvengiami, tačiau paprastai jie nebūna tokie skausmingi. Be to, visą kartą paženklinantys nuosmukiai paprastai neįvyksta dešimties metų skirtumu.
Tūkstantmečio vaikams toks recesijų išsidėstymas buvo ypač nesėkmingas. Jeilio ir Ročesterio universiteto ekonomistai teigia, kad žmonės, kurie įžengia į darbo rinką sunkios bedarbystės laikais, pirmaisiais metais patiria 10 proc. pajamų mažėjimą, o kitus dešimt metų pajamos per metus sumažėja vidutiniškai 1,8 proc. Mokslininkai taip pat nustatė, kad Didžiosios recesijos poveikis darbo užmokesčiui buvo „kur kas didesnis“ nei ankstesnių nuosmukių.
Kaip rodo Carnegie Mellon universiteto ekonomikos profesorės Shu Lin Wee atlikti tyrimai, kadangi ekonominė krizė stabdo darbo rinkos mobilumą, jos padariniai profesinės karjeros pradžioje gali atsiliepti ateinančius 20 metų.
Remiantis „Resolution Foundation“ duomenimis, šis reiškinys būdingas ne vien JAV. Didžiojoje Britanijoje 2006–2014 m. realus uždarbis mažėjo dvigubai greičiau žmonėms, jaunesniems nei 30 metų, nei tiems, kam per 50.
Tuo tarpu Italijoje, Europos viruso protrūkio epicentre, tik 24 proc. namų ir žemės priklauso jauniems žmonėms, tuo tarpu skurdo rizika yra dvigubai didesnė tarp jaunesnių nei 40-ties, negu vyresnių nei 65-ties metų žmonių, rodo verslo asociacijos „Confindustria“ atliktas tyrimas.
Kitos kartos taip pat patirs vienokį ar kitokį koronaviruso poveikį. Vyriausieji Z kartos atstovai šiuo metu baigia universitetus ir atsiduria karantino pasaulyje, kol šalys bando pažaboti pasaulinės pandemijos plitimą.
„Kūdikių bumo“ karta JAV dėl rinkos permainų patyrė kelis smūgius savo pensijų portfeliams. Ir tai tik tie, kuriems pasisekė: beveik pusė 55-erių metų ir vyresnių JAV namų ūkių pensijai nesutaupė nieko. Milijonai įvairaus amžiaus žmonių šiuo metu tapo bedarbiais, o Tarptautinė darbo organizacija teigia, kad daugiau nei milijardui žmonių kyla rizika gauti apkarpytą atlyginimą arba apskritai prarasti darbą.
„Bet mane labiau neramina jaunimas“, – sako Džordžtauno universiteto viešosios politikos profesorius Harry Holzeris. Jauni žmonės krizės metu dažniau atleidžiami iš darbo nei vyresni, teigia jis ir priduria: „O dar labiau jaudinuosi dėl žmonių, neturinčių aukštojo mokslo diplomų.“
Jei valstybės tarnautojai ir biurų darbuotojai gali dirbti iš namų, tai sektoriai, kuriuose daugiausiai dirba žmonės, neturintys aukštojo mokslo diplomo, pvz., mažmeninė prekyba, maisto pramonė, turizmas ir statybos, dėl pandemijos jau prarado daugybę darbo vietų.
Vienas iš tokių žmonių – 25-erių metų stiklius Denzelis Buie, gyvenantis Filadelfijoje su savo sužadėtine ir trejų metų dukrele. Darbą jis prarado prieš kelias savaites. D. Buie iš darbdavio gaudavo sveikatos draudimą ir dabar nerimauja, kad susirgęs negalės sau leisti gultis į ligoninę.
„Tai verčia jaustis pažeidžiamam, nes anksčiau ar vėliau santaupos pasibaigs“, – sako jis.
Kalbant apie „baltadarbius“, Chipas Espinoza, Vanguardo universiteto strategijų ir inovacijų dekanas, nerimauja, kad trisdešimtmečiams dar kartą bus užkirstos karjeros perspektyvos, nes dar viena recesija reiškia, kad „kūdikių bumo“ karta neišeis į pensiją kaip numatyta.
„Taigi matome darbo jėgą, kuri ir toliau senės, ir toliau jaunesnėms kartoms apsunkindama kopimą karjeros laiptais“, – teigia jis. „Milenialsams“ teks „ilgiau nuomotis, ilgiau kohabituoti ir ilgiau gyventi kukliomis sąlygomis“.
Dėl savo skolų naštos ir brangios būsto rinkos „milenialsai“ lėtai neria į būsto nuosavybę – pagrindinį turto kaupimo būdą. Tokie žmonės kaip Michaelas Baumas, kuriems kažkaip pavyko nusipirkti būstą, nerimauja, kad šiai investicijai pasirinko patį netinkamiausią momentą.
Vos prieš dvi savaites 33-erių metų specialiųjų poreikių pedagogas M. Baumas persikraustė į naują namą Plano mieste, Ilinojaus valstijoje, įsigytą sudėjus pinigus, gautus per vestuves, ir šeimos santaupas. Nors jis pats vis dar dirba, jo žmona neseniai prarado darbą mažmeninėje prekyboje, klientų aptarnavimo srityje. Jiems reikės mokėti ne tik būsto paskolos įnašus, bet ir grąžinti jos studentišką paskolą.
„Tai gali sukelti problemų, jei darbo rinka sustos“, – sako jis.