Astono kaimelyje, centrinėje Madhja Pradešo valstijoje, 33-jų metų Raju Banskaras sako, kad dėl dvigubos stigmos – jis kilęs iš žemesnės kastos ir sugrįžo iš Naujojo Delio, kur sparčiai plinta koronavirusas, – jam neįmanoma susirasti darbą. Mieste, dirbdamas statybų pramonėje, kurią ilgus dešimtmečius palaikė ekonominis pakilimas Indijoje, jis uždribdavo 250-300 rupijų (3–4 JAV dolerius) per dieną, ir beveik niekam nerūpėjo jo kasta.
Tačiau statybų aikštelės buvo uždarytos, vos tik šalies premjeras Narendra Modis įvedė karantiną visos šalies mastu, siekdamas pažaboti koronavirusą. Sugrįžęs namo, R. Banskaras greit įsitikino, kad darbo vietas per vyriausybines darbo programas daugiausia skirsto kaimo seniūnas ir aukštesnės kastos darbuotojai.
Devyni migrantai, su kuriais kalbėjosi „Bloomberg News“ žurnalistai keliose Indijos valstijose, papasakojo panašių į R. Banskaro istorijų, rodančių, kaip pandemija didina vieną iš didžiausių šalies nelygybių, socialinę hierarchiją pagal senovinę Indijos kastų sistemą, kuri dažnai nulemia viską – nuo socialinių santykių iki ekonominių galimybių. Pietų Azijos valstybė kitais metais minės 30-ąsias savo ekonominės liberalizacijos metines, tačiau pandemija šiuo metu griauna kad ir silpnai apčiuopiamus globalizacijos vaisius, kuriuos pajuto tokie darbininkai kaip R. Basnkaras.
„Aš neturiu žemės, tad palikau savo kaimą maždaug prieš dvylika metų, ieškodamas darbo ir mėgindamas ištrūkti iš šios sistemos, kur į mane žiūrima kaip į neliečiamąjį, – telefonu sakė R. Basnkras. – Ir dabar aš vėl grįžau ten pat, kur buvau, tiesą sakant, padėtis dar blogesnė.“ Istoriškai žemesnėms kastoms priklausantiems žmonėms nebuvo leidžiama prisiliesti prie žmonių iš aukštesnių kastų, ir, kaip tikina R. Banskaras, jo kaime daugelis tokių praktikų tebegalioja.
Su R. Banskaro kaimo seniūnu susisiekti nepavyko. Kaip sakė Chandrasenas Singhas, dar vienas vyriausiasis „Zila Panchyat“, arba Tykamgaro vietos savivaldos institucijos, administruojančios R. Banskaro kaimelį, pareigūnas, regiono darbo vietų programa aktyviai plėtojama, ir jis nėra gavęs jokių nusiskundimų dėl diskriminavimo kastų pagrindu. „Visi šie įtarimai iš piršto laužti“, tikino jis. Kai kurie žmonės atsisako dirbti, nes algos, mokamos pagal vyriausybinę darbo programą, yra mažesnės nei tos, kurias jie gaudavo dirbdami kitur, o darbams kaime galbūt daug darbo jėgos nė nereikia, sakė Ch. Singhas.
Tuo metu, kai Indijos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas šoktelėjo nuo vos kiek daugiau nei 1 proc. 1991 metais iki 10 proc. fiskaliniais 2007 m. kovą pasibaigusias metais, milijonai indų, tokių kaip R. Banskaras, persikėlė iš kaimų į miestus dirbti. Lygių galimybių politikos, tokios kaip darbo vietų rezervacija, vietos mokykloje ir atitinkami įstatymai, apdėjo daugeliui įveikti šimtmečius kerojusį ekonominį nepriteklių ir socialinę priespaudą.
Koronaviruso pandemijos padariniai dabar griaute griauna dalį šių pasiekimų. Nors pandemija nusmukdė pragyvenimą visame pasaulyje, palikdama be darbo milijonus žmonių – nuo Niujorko iki Londono ir Mumbajaus, vienus iš skaudžiausių smūgių pajuto šeimos tokiose šalyse kaip Indija, kurios turi varganą socialinės apsaugos sistemą. Pasaulio banko (PB) prognozėmis, Indijoje karantinas į apgailėtiną skurdą įstums 12 milijonų žmonių. Dauguma jų, ko gero, niekada nebeatsigaus.
„Visa tai turės padarinių, kurių poveikis bus jaučiamas daugelį metų. Kad ir kokių laimėjimų pasiekėme pastaraisiais metais, galime tiesiog viską prarasti, – sakė Niranjanas Sahoo, Naujajame Delyje veikiančios „Observer Research Foundation“ (ROF) fondo vyresnysis mokslinis bendradarbis, turėdamas galvoje tiek socialinę pažangą, tiek daugelio pajaustą pajamų augimą. – Milijonai vėl grįš į gyvenimą žemiau skurdo ribos, ypač tie, kurie kilę iš žemesnės kastos segmento.“
Pastaraisiais mėnesiais Indijos vyriausybė padidino išlaidas ekonomikai atgaivinti, pradėjo įgyvendinti užimtumo schemas asmenims, grįžtantiems į kaimus, ir skyrė daugiau lėšų kaimo vietovių darbo programoms. Tačiau tokių programų privalumai ne visada pasiekia žemiausias kastas, interviu sakė Madhja Pradešo, Biharo, Gudžasrato ir Utar Pradešo valstijų kaimo vietovių gyventojai. Su Kaimo plėtros ministerijos, administruojančios darbo programas, atstove spaudai mobiliuoju telefonu susisiekti nepavyko.
Nepaisant dešimtmečius vykdomų reformų, tie, kurie atsidūrė ant žemiausio kastų kopėčių laiptelio, vis dar reguliariai susiduria su diskriminacija ir išpuoliais iš aukštesnės kastos atstovų. O tokios grupės kaip dalitai – pagal Indijos kastų santvarką neliečiamaisiais laikyti žmonės, ir toliau lieka vieni skurdžiausių Indijoje. Tradiciškai socialiai remtinų pogrupių žmonės, tokie kaip kaimų gyventojai, žemesnės kastos ir gentys, musulmonai ir maži vaikai 2015–2016 fiskaliniais metais vis dar buvo priskiriami prie skurdžiausių sluoksnių, rodo Oksfordo universiteto tyrimas.
Pasak 24-ių metų Manisho Kumaro, grįžusio į Tevaro kaimą, esantį rytiniame Varanasio rajone, diskriminacija kastų pagrindu vėl iškilo visu smarkumu, vos jam įžengus į kaimelio karantino centrą, kur aukštesnių kastų gyventojai neprisileido dalitų, - grupės, kuri laikoma žemiausiu kastų piramidės laipteliu ir kuriai priklauso per 200 milijonų šalies žmonių.
M. Kumaras sako negavęs jokio darbo pagal vyriausybinę darbų programą, kaip ir nesulaukė nemokamos paramos maisto produktais, nors ir pateikė visus reikalaujamus dokumentus.
„Kai nueinu į parduotuvę, pardavėja prašo mano kastos žmonių palaukti, jie pirmiausia aptarnauja aukštesnės kastos pirkėjus“, – sakė jis. Su jo kaimelio seniūnu susisiekti nepavyko.
Toji diskriminacija, apie kurią pasakoja migrantai, – jokia naujiena. Kaip parodė 2010 metų tyrimas socialinės diskriminacijos tema, kurį atliko „Oxfam India“, Naujajame Delyje veikianti nevyriausybinė organizacija, geriau apmokamuose ir aukštesnio statuso darbuose nedaug yra žmonių, atstovaujančių dalitams, etninėms gentims ir musulmonams, - tiesa, jie neproporcingai koncentruojasi neoficialiame, šešėliniame sektoriuje, kur mokami daug mažesni atlyginimai. Ši kategorija labiausiai nukentėjo per pandemiją, ir; labai tikėtina, žemesnėms kastoms priklausančių gyventojų vėl laukia didelis skurdas.
Pasak programų pareigūno Sunilo Kumaro Chaurasia‘os iš „Sahbhagi Shikshan Kendra“, pelno nesiekiančios organizacijos, įsikūrusios šiaurinėje Utar Pradešo valstijoje, labiausiai nukenčia būtent dalitai, nes jie neturi ryšių, kurių paprastai turi aukštesnių kastų žmonės. Dalitai dažniausiai nėra išsilavinę, nieko nežino apie savo teises ar vyriausybines schemas ir dėl to neturi galimybių pasinaudoti suteikiamomis galimybėmis, sakė jis.
Moterys yra ypač smarkiai pažeidžiamos, nes joms dažnai užkraunama atsakomybė pasirūpinti maistu bei vandeniu; kai kurie sugrįžę migrantai pasakoja, kad jiems kartais tenka valandų valandas laukti eilėje prie kaimo vandentiekio čiaupo, nes pirmiausia čia užleidžiami tie, kas priklauso aukštesnei kastai.
Astono kaime 22-jų metų Krishna Ahirwar, grįžusi iš Naujojo Delio kartu su savo vyru ir mažu vaiku, apsigyveno atskiroje vietovėje, kur istoriškai gyveno dalitai.
Neturėdama nei žemės, nei maisto kortelės – vyriausybinio dokumento, būtino norint gauti paramą maistu, – ji sunkiai įstengė susirasti maisto. „Mes jau svarstome ,ar ne geriau mums grįžti į miestą“, – akė K. Ahirwar.
Tačiau grįžti į miestą nėra taip paprasta. Indija pranešė apie 2,8 mln. koronaviruso atvejų, užsikrėtimo rizika ypač didelė perpildytuose miestuose. Nors karantino apribojimai ir sušvelninti, verslo pasaulio nuotaikos Indijoje įgavo neigiamą kryptį pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį, rodo „IHS Markit“ tyrimas. Narendros Modžio administracija sutelkia ypatingą dėmesį į kaimo vietovių paklausos atsigavimą, tikėdamasi sulėtinti šalies ekonomikos susitraukimą – pirmą per keturis dešimtmečius, tačiau grįžtantys migrantai, susidūrę su dideliais sunkumais, vargu ar gali prisidėti prie tokio paklausos pagyvėjimo.
32-jų metų Bablu Ahirwaras iš Lakherio kaimo dirbo statybininku Naujajame Delyje. Šių metų kovą jis su savo šeima – taip pat dalitai, bet nesusiję giminystės saitais su Krišhna Ahirwar, – grįžo į kaimą, į savo protėvių plūktinę trobelę. Kai jis kreipėsi dėl darbo į kaimo seniūną, išgirdo atsakymą, jog šiuo metu nevykdomi jokie projektai. Su seniūnu susisekti nepavyko.
„Kaimo seniūnas suranda darbo žmonėms, priklausantiems jo kastai, – sakė vyras. – Niekas nieko negali pasiūlyti tokiems kaip aš.“