„Niekas nebenori dirbti“ – skundas, senas kaip pats darbas

„Akivaizdu, kad šiais sunkiais laikais niekas nebenori dirbti.“ Tokie teiginiai tapo Didžiojo atsistatydinimo (angl. Great Resignation) ir „Covid-19“ pandemijos metų simboliu, kai darbuotojai masiškai ėjo iš darbo, atsisakė grįžti į biurus ir aktyviausiai per daugiau nei dešimtmetį ėmėsi darbuotis savarankiškai. Naujausioje darbo ataskaitoje įrodymų netrūksta: darbo jėgos dalyvavimas darbo rinkoje nusmuko iki žemiausio lygio šiais metais, o daugelis restoranų, viešbučių ir kitų verslų vis dar kovoja su skausmingu personalo trūkumu.

Pasirodo, aukščiau paminėtos citatos šaltinis – Stoktono (Kanzaso valstija) „Rooks County Record“ redaktorius, apverkiantis 1894 m. balandžio mėnesio anglies kasyklų uždarymą dėl streikų. Vis dėlto jo žodžiai atkartoja šių dienų nuotaikas: pavyzdžiui, sausio mėnesį paskelbtame „Forbes“ straipsnyje cituojama vadovų apklausa: vienas iš penkių sutiko su teiginiu, kad „niekas nenori dirbti“.

„Twitter“ išplatintame įraše politologas Paulas Fairie iš Kalgario universiteto pristatė rinkinį kiekvieno dešimtmečio laikraščių iškarpų, kuriose apgailestaujama dėl darbo etikos žlugimo. Nors pastarieji keleri metai pasižymėjo unikaliomis charakteristikomis, kaip antai pasaulinė pandemija, iš įrašo akivaizdu, kad šios nuotaikos nesensta.

„Žmonių susidomėjimą paskatino pokalbis apie darbą – apie „Covid“, infliaciją ir dabartinį ekonomikos tempą, – sakė P. Fairie apie įrašo sukeltą atgarsį. – Tampa aišku, kad nūdienos darbuotojai niekuo ypatingai nesiskiria nuo savo pirmtakų.“

Nors pastaruoju metu mintis, kad žmonės paprasčiausiai nenori dirbti, vėl atgijo, tai senas skundas, girdėtas per visą Amerikos istoriją, pažymi Josephas McCartinas, Džordžtauno universiteto istorikas.