„Girdėjome, kad jie ketina siųsti Europos laivyną į Persijos įlanką, ir toks žingsnis, be abejonės, siunčia priešišką žinutę, yra provokacinis ir tik padidins įtampą“, – šią savaitę kalbėjo Irano vyriausybės atstovas spaudai.
Šie du faktai – europiečių palankiai vertinamas sprendimas organizuoti europinę misiją norint užtikrinti laivybos Persijos įlankoje saugumą ir Irano reakcija – laimei, kol kas tik žodinė, – greičiausiai padidins karinio apsiskaičiavimo, galinčio išprovokuoti karą, tikimybę.
Žinoma, strateginiame fone glūdi Jungtinių Valstijų-Irano konfliktas, vykstantis amerikiečiams pasitraukus iš 2015 m. Irano branduolinio susitarimo siekiant apriboti Irano branduolinę programą.
Nusivylusi dėl riboto sutarties poveikio, Donaldo Trumpo administracija pasitraukė iš susitarimo, sukeldama nemažą mūsų Europos sąjungininkių nerimą, ir įvedė naujas griežtas ekonomines sankcijas Iranui. Atsakydami į tokius žingsnius, iraniečiai mėgina įrodyti pasauliui, jog jie kontroliuoja Ormūzo sąsiaurį ir gali jį uždaryti, jei tik panorėtų, taip grėsmingai sutrikdydami pasaulio ekonomiką.
Tokia trikdymo strategija šiek tiek primena reketą už apsaugą. „Jūs turite puikų sąsiaurį laivynui, ir būtų gaila, jeigu jas nors jam nutiktų.“
Ir kas toliau? Kokius veiksmus pasirinks Vakarų sąjungininkai, kad sušvelnintų krizę, bet kartu išlaikytų spaudimą Iranui ir priverstų jį pakeisti savo nederamą veiksmų kursą?
Atrodo akivaizdu, kad iraniečiai nėra itin linkę ar motyvuoti nusileisti. Jie greičiausiai sustiprins agresiją prekybos laivų atžvilgiu, arba dislokuodami minas Ormūzo sąsiauryje (tai jie jau yra išbandę per vadinamuosius „tanklaivių karus“ devintajame dešimtmetyje), arba tiesiog nuskandinami laivą, galbūt slapta panaudodami dyzelinį povandeninį laivą.
Jie gali išplėsti konfliktą ir „horizontaliai“, užsiundydami savo surogatinę teroristinę organizaciją Libane, „Hezbollah“, prieš Izraelį, arba pakurstydami jos afganų grupuotę „Liwa Fatemiyoun“ įvykdyti išpuolius prieš JAV pajėgas Afganistane. Jeigu Iranas pasirinktų tokį beprotišką kursą, vakarai greičiausiai atsakytų kariniais veiksmais.
Remdamasis savo kelių dešimtmečių patirtimi Persijos įlankoje, įskaitant ir vadovavimą smogiamajai lėktuvnešių grupei „Enterprise Carrier Strike Group“ per invaziją Irake 2003 metais, aš esu tikras, kad JAV centrinės vadavietės veiklos planai pasiūlys prezidentui daugybę variantų, tarp jų, minų likvidavimą; Irano karo laivų skandinimą, kaip kad devintajame dešimtmetyje per „Praying Mantis“ operaciją; smogimą Irano antžeminėms oro gynybos sistemoms (tokia strategija būtų pasirinkta per ataką, kurią birželį paskutinę minutę sustabdė D. Trumpas); ir kibernetinio puolimo operacijas prieš Irano karines pajėgas.
Ar gali JAV ir jos sąjungininkės išvengti karo? Galbūt. Stimulai galiausiai pastūmės kiekvieną šalį sėsti prie derybų stalo. Jungtinės Valstijos pareikalaus realių permainų Irano veiksmų strategijoje: nutraukti savo netiesioginius karus Jemene ir Sirijoje; neberemti „Hezbollah“ agresyvių veiksmų Izraelio atžvilgiu; apkarpyti balistinių raketų programą; ir svarbiausia, įsipareigoti dėl ilgalaikio branduolinio susitarimo.
Iraniečiai pareikalaus, kad būtų panaikintos sankcijos, kad būtų užtikrinta prieiga prie tarptautinio kapitalo, taip pat garantijų, kad JAV nebandys pakeisti režimą. Švelniai tariant, abi puses ir jų pozicijas skiria jūros ir vandenynai.
Taktiniu požiūriu, situacija Persijos įlankoje, prieš pagerėjimą, gali pablogėti, bet ilgainiui nei viena šalis nebus suinteresuota įsivelti į karą ir, žinoma, tuo nesuinteresuotas D. Trumpas, artėjant 2020 metų rinkimams. Susitarimui erdvės yra, bet apsiskaičiavimo tikimybė toliau auga.