Pigiais oro linijų bilietais džiaugsimės nebeilgai

Gretos Thunberg turbūt nepavadinsi „Ryanair Holdings Plc“ gerbėja. 16-metė Švedijos aktyvistė traukiniu važiavo į Pasaulio ekonomikos forumą, sausio mėnesį vykusį Davose, kad išbartų turtingus ir galingus suaugusiuosius, nesugebančius išspręsti išaugusios klimato krizės (dauguma jų į forumą atskrido lėktuvu).

Praėjus trims mėnesiams „Ryanair“ buvo paskelbtas vienu iš dešimties didžiausių Europos taršos šaltinių po to, kai pernai jo išmetamo anglies dioksido kiekis padidėjo dar 7 proc. Kiti devyni nusidėjėliai yra anglies jėgainės.

Oro linijų bendrovės šią savaitę paskelbti duomenys rodo, kad „Ryanair“ požiūris į aplinkosaugą artimiausiu metu nepagerės. Airijos vežėjas per fiskalinius 2020 metus tikisi pergabenti 153 milijonus keleivių, arba 8 proc. daugiau nei per finansinius metus, kurie baigėsi kovo mėnesį. Iki 2024 m. „Ryanair“ planuoja pergabenti 200 milijonų keleivių kasmet – keturis kartus daugiau nei 2007 m. Šis spartus augimas neabejotinai lems dar didesnę atmosferos taršą.

Nepaisydamas šių skaičių, pasipūtėlišku elgesiu garsėjantis „Ryanair“ šią savaitę investuotojams pristatė save kaip „Europos žaliausias, švariausias oro linijas“. Ir šis pasigyrimas nėra visiškai pro šalį: jo aplinkosaugos rodikliai geresni, nei visuotinai priimta manyti. Vis dėlto didžiausią grėsmę „Ryanair“ ambicijoms gali kelti kova su visuotiniu atšilimu.

Norint išvengti dar sunkesnės klimato krizės, žmonėms teks savanoriškai mažinti skraidymą – arba turės padidėti oro transporto išlaidos, kad sumažėtų keleivių skaičius. Bet kuriuo atveju, biudžetinių oro linijų verslo modelis, padėjęs iškilti „Ryanair“, atrodo pažeidžiamas.

Laimei, kompanijos generalinis direktorius Michaelas O'Leary, regis, atsisakė savo ilgametės ir labai neatsakingos pozicijos, esą žmogaus sukelta klimato kaita nėra reali. Nepaisant nedraugiško M. O'Leary požiūrio į „ekokarius“ (jo terminas, ne mano), jo kompanija daro daug pagirtinų žingsnių dėl anglies dioksido emisijų mažinimo.

Be abejo, tą lemia finansinis susirūpinimas. Didžiausias išlaidas „Ryanair“ skiria kurui, tad kuo mažiau jo sunaudos, tuo naudingiau bus visiems. Bendrovės absoliučių emisijų kiekis yra mažesnis nei kitų Europos oro linijų, kurios turi daugiau tarpkontinentinių maršrutų.

„Ryanair“ emisijos vienam kilometrui ir kiekvienam keleiviui yra palyginti nedidelės. Taip yra todėl, kad „Ryanair“ skrenda maršrutais nuo taško iki taško (nesiūlo ilgų jungiamųjų skrydžių), sukemša daugybę sėdimų vietų į savo ekonominės klasės salonus ir didžiuojasi, kad išparduoda beveik visus bilietus. Be to, M. O'Leary daug investuoja į naujus kurą taupančius orlaivius – nors jo dideli užsakymai „Boeing 737 Max“ šiuo metu nepasiteisina.

Visa tai nereiškia, kad „Ryanair“ aiškiai suvokia klimato kaitą. Skirtingai nuo elektros energijos gamybos ar automobilių pramonės, kur saule ir elektra varomi automobiliai išstumia nešvarius vidaus degimo variklius, aviacijos emisijų problemos technologijos artimiausiu laiku neišspręs. Nulinės emisijos keleiviniai lėktuvai dar kelis dešimtmečius išliks tik svajone, o mažai anglies dioksido į aplinką išmetančio kuro panaudojimas išlieka ribotas dėl didelių išlaidų. Oro transporto sektoriaus absoliučių anglies dioksido emisijų kiekis tikriausiai ir toliau augs.

Šiandien ši pramonė yra atsakinga už 3,5 proc. Europos Sąjungoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau manoma, kad iki 2040 m. emisijos išaugs bent penktadaliu. Perspektyva ne kažin kokia.

Viso pasaulio oro linijos sutarė iki 2020 m. apriboti savo išmetamo anglies dioksido kiekį ir iki 2050 m. sumažinti jį perpus, lyginant su 2005 m. rodikliais, tačiau tai reiškia, kad teks sumokėti už abejotinus kompensavimo projektus. „Ryanair“ taip pat privalo įgyti anglies dioksido kreditų pagal ES prekybos taršos leidimais sistemą. Šios anglies dioksido mažinimo išlaidos irgi auga. „Berenberg“ analitikai prognozuoja, kad fiskaliniais 2020 m. oro linijos tam turės išleisti 150 milijonų eurų, arba 14 proc. savo veiklos pelno.

Nepaisant papildomų išlaidų, „Ryanair“ nepaliaujamai plečiasi. Tačiau visiškai įmanoma, kad vartotojai, kurių dėka kompanija per pastaruosius tris dešimtmečius smarkiai išaugo, pakeis savo prioritetus.

Skandinavijoje jau kilęs judėjimas boikotuoti skraidymą ir verčiau likti namie ar rinktis švaresnes keliones, pvz., traukiniais. Kelionių organizatorius „Thomas Cook Plc“ šį judėjimą kaltina dėl savo nuviliančių finansinių rezultatų. Nenuostabu, kad M. O'Leary tvirtina neturįs ypatingų planų plėstis šiame regione.

Jei nekils didesnių socialinių pokyčių, vyriausybėms teks pačioms priversti „Ryanair“ ir kitas oro linijas imti didesnę kainą už bilietus, norint sumažinti nereikalingas keliones oru. Praėjusiais metais „Ryanair“ vidutinė bilieto kaina siekė vos 37 eurus – dėl pramonės pajėgumų augimo ir kainų karo. Atrodo, kad kompanijos tikslas yra išlaikyti mažas kainas ir šitokiu būdu atsikratyti konkurentų; keleiviams tai gal ir gerai, bet aplinkai – nebūtinai.

Šiuo metu Europos oro transporto bendrovės nemoka mokesčių už reaktyvinį kurą, o bilietai dažnai atleidžiami nuo pardavimo mokesčio – tai dar viena priežastis, kodėl „Ryanair“ kainos tokios juokingos. Tačiau Nyderlandai ir Švedija įvedė naujus aviacijos mokesčius, o kelios šalys lobizuoja už ES rinkliavą. Šią savaitę Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasisakė už Europos žibalo mokesčio įvedimą.

Žinoma, vyriausybės išlieka labai nenuoseklios, kai kalbama apie oro keliones. Daugelis, kaip kad Jungtinė Karalystė, vis dar žūtbūt užsispyrusios pastatyti daugiau kilimo ir tūpimo takų. O jei aviacijos mokesčiai padidėtų, „Ryanair“ greičiausiai suktųsi sėkmingiau už konkurentus dėl mažesnių veiklos kaštų. Tačiau tai pakenktų kompanijos augimo ir pelno potencialui. M. O'Leary ankstesnis atsisakymas patikėti klimato mokslu galiausiai gali atsigręžti prieš jį patį.