Neeilinis aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame turi būti patvirtintas išlaidų planas, prasideda ketvirtadienį. Tačiau jo pabaiga nenurodyta, ir diplomatai baiminasi, kad derybos gali užsitęsti per savaitgalį. Net ir tokiu atveju, fiasko išlieka kaip vienas iš labiausiai tikėtinų rezultatų.
Trilijono eurų biudžetas yra kertinis ES politikos akmuo, leidžiantis ūkininkams konkuruoti su importu iš besivystančių šalių, padedantis vargingesnėms valstybėms vytis turtingąsias, palaikantis projektus, kurie gali padėti suvienyti Europos Sąjungą. Bet tuo pat metu jis – nelyginant žaibolaidis, būtinas sumažinti Bendrijoje tvyrančią įtampą; o po trejų metų nebūdingos vienybės per „Brexit“ derybas, aistros jau ima kaisti.
Kai Europos užsienio reikalų ministrai susitiko pirmadienį, kad pasiruoštų viršūnių susitikimui, vienas dalyvis pareiškė, pusiau juokaudamas, kad įprasti civilizacijos varžtai atsileido, nes visi visus puola.
Jungtinės Karalystės pasitraukimas – dalis problemos. JK palieka maždaug 60 mlrd. eurų (65 mlrd. dolerių) skylę, kurią būtina užlopyti arba sumažinant išlaidas, arba priverčiant kitus mokėti daugiau.
Bet ES besikeičiantys prioritetai taip pat reikalauja daugiau lėšų – ypač tokioms problemoms, kaip klimato kaita ir migracija, spręsti; o tie, kuriems yra naudingas tradicinis akcentas į žemės ūkį bei regioninę plėtrą, visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti turimas privilegijas.
Kovos baigtis aiškiai parodys, ar Europa, kaip visuma, yra pasirengusi išleisti daugiau, toliau siekdama savo tikslų; ar ji sutinka pirmenybę suteikti inovacijoms, užuot remdama tradicines pramones; ir ar ji pasiruošusi pasitelkti savo „finansinius raumenis“, kad priverstų nares-valstybes, tokias kaip Vengrija ir Lenkija, laikytis teisinės valstybės principo.
Bet faktiškai ES yra susiskaidžiusi į dvi pagrindines stovyklas; valstybes, kurios sutinka skirti daugiau lėšų, ir tas, kurios mano, kad dėl to gali turėti problemų.
Nyderlandai, Austrija, Danija ir Švedija pasisako už tai, kad išlaidų „lubos“ būtų išlaikytos ties 1 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), taip pat už nuolatinę nuolaidų sistemą, siekdamos sumažinti savo įnašus. To reikia norint sutelkti dėmesį į naujus prioritetus ir apriboti išlaidas tradicinėse srityse.
Kitai grupei priklauso apie šešiolika pietinių bei rytinių ES šalių, kurios regioninį finansavimą vertina kaip pagrindinę priemonę, padedančią joms pasivyti turtingesnes kaimynes. Jo siekia priartinti vadinamąsias išlaidų „lubas“ prie 1,1 proc. lygio, kokį yra pasiūliusi Europos Komisija. Europos Parlamentas (EP) reikalauja 1,3 proc. „lubų“ ir grasina nutraukti bet kokį susitarimą, jeigu jos reikalavimas nebus išgirstas.
Ir taip, kad ir kiek šurmulio bei pykčių liudysime per artimiausias kelias dienas, lyderiai grumiasi dėl visiškai nedidelės pinigų sumos ES gyventojams – 450 mln. žmonių.
Prancūzija ir Vokietija
Dvi didžiausios įnašų mokėtojos yra Prancūzija bei Vokietija.
Nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešai paragino siekti kompromiso, jos vyriausybės atstovo pozicija per pirmadienį vykusias ministrų diskusijas buvo viena iš griežčiausių – jis kategoriškai pasisakė prieš siūlomas aukštesnes lubas, sakė šaltiniai, susipažinę su derybomis. Bet diplomatai pabrėžia, kad Vokietija nori kuo greitesnio sprendimo, idant derybos dėl biudžeto neužgožtų jos rotacinio pirmininkavimo ES Tarybai antrąjį metų pusmetį.
Tuo tarpu Prancūzija toliau tvirtina, kad ES privalo būti daug ambicingesnė, per daug nekonkretizuodama, kas iš tiesų būtų jai priimtina. Bet šalies prezidentas Emmanuelis Macronas vis dėlto ketina šeštadienio vakare apsilankyti Paryžiaus žemės ūkio mugėje, kur susitiks su prancūzų ūkininkais, – viena iš grupių, kuriai dabartinė biudžeto struktūra yra naudingiausia.
Praėjusį savaitgalį Miunchene jis teigė, kad grumtynės dėl skatikų rodo dar silpnesnes ES galimybes kovoje su rimtomis grėsmėmis, su kuriomis susiduria, tokiomis kaip Kinijos technologijų potencialas ir nestabilumas už jos sienų esančiuose regionuose, nuo Ukrainos iki Sirijos ir Libijos.
Ch. Michelio planas
Grėsmingai artėjant galutiniam terminui, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis surengė vieną po kito susitikimus su visais 27 ES šalių lyderiais, norėdamas įvertinti jų pagrindinius prioritetus ir, svarbiausia, kiekvieno iš jų paklausti: kokio klausimo neišsprendę, jie negalį grįžti namo.
Nors kai kurie diplomatai gyrė jo žaibiškus pasimatymus primenantį ėjimą, suteikusį naują impulsą įstrigusioms deryboms, kiti skundėsi, esą jis ne per daugiausia gilinosi į skaičius ir technines problemas, ir dėl to buvo sudėtinga kalbėtis iš esmės. Anot jo pasiūlyto kompromiso, išplatinto vasario 14 dieną, vyriausybės turėtų įsipareigoti sumokėti 1,095 trilijono eurų į bendrą 2021-2027 metų „puodą“, – 1,074 proc. bendrijos BNP.
Ir taip, jo pasiūlymas, nuskambėjęs per Valentino dieną, buvo atmestas.
Šiaurinio bloko teigimu, vadinamosios „lubos“ pernelyg aukštos, per didelė dalis skiriama tradicinėms pašalpoms, o nuolaidos įnašų mokėtojams – nepastovios. Skurdesnės šalys tvirtino, kad lėšų nepakanka.
Pasak diplomatų, šiaurinės šalys linkusios manyti, kad jos čia griežia pirmu smuiku, nes išlaidų planai bus įšaldyti, jeigu iki metų pabaigos nepavyks susitarti, ir tokia baigtis būtų dar skausmingesnė kitai pusei.
Bet keli diplomatai, kurie trečiadienio vakare prieš kelionę į Briuselį į lagaminus krausis papildomą apatinių komplektą, užsiminė, kad per šį viršūnių susitikimą bus ne tiek svarbu pademonstruoti nacionaliniams mokesčių mokėtojams, kaip sunkiai kaunasi jų lyderiai, kiek pasiekti esminį kompromisą. Jų patarėjai mintyse ruošiasi grįžti ten po kelių savaičių ir atkartoti visą procedūrą per nauja.