Penktadienio vakaras. Devonas Chulickas stovi savo San Francisko buto virtuvėje, ruošdamas paslaptingus gėralus. Nutrinama žaidimo lenta, suliniuota juodais kvadratėliais, ant kurios patogu piešti žemėlapius, tvarkingai padėta ant žurnalinio staliuko svetainėje – kartu su keliolika miniatiūrinių elfų, burtininkų ir raganių, paleistų iš savo „Tupperware“ kalėjimų.
Po valandos turi pasirodyti trijulė dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių „Google“ darbuotojų, pasirengusių pirmą kartą išbandyti žaidimą „Požemiai ir drakonai“ (angl. Dungeons & Dragons, D&D). „Jiems tai patiks“, – šypteli D. Chulickas, maišydamas gėralą iš vandens, vanilės ir vyšnių biterio; žaidimui jis nėra būtinas, tačiau neabejotinai „prideda žavesio“.
Aukštas, barzdotas, apsirengęs juodai iki pat akinių, D. Chulickas atrodo kaip iš akies luptas Silicio slėnio produkto vadovas – jis iš tiesų dirba produkto vadovu „bro-tastiškoje“ maudymosi drabužių kompanijoje „Chubbies“. Tačiau laisvalaikiu, kaip pats sako, „viskas yra fantazija“.
Nuo spalio mėnesio jis užsiima papildoma veikla – dirba samdomu požemių valdovu, pirmiausia rūpindamasis tais, kurie pirmą kartą įžengia į D&D pasaulį ir ieško patarimų, ką daryti su žaidimo pelėdmeškiais (angl. owlbears), Ledvėjo slėniu (angl. Icewind Dale) ir kitomis mitologinėmis ypatybėmis, bei sauja klientų, kurie nori nupūsti dulkes nuo taisyklių knygų, kurias kartu su kitais vaikystės žaislais užkėlė į palėpę 9-ojo dešimtmečio pradžioje.
Dar prieš kelerius metus idėja dirbti profesionaliu požemių valdovu, arba DM (ang. Dungeon Master), būtų skambėjusi absurdiškai. Senais laikais, jei DM ir priimdavo kokį nors užmokestį už visą darbą, kurį sudėdavo organizuodamas ir kurdamas žaidimo iššūkius, paprastai tai būdavo gabalas picos ar alus, priklausomai nuo dalyvių amžiaus. Dažniausiai DM tapdavo jūsų draugelis, turintis talentą kurti istorijas. Paklausa, tiek mokama, tiek nemokama, buvo palyginus kukli.
Tačiau pastaruoju metu D&D įgyja vis daugiau pasekėjų, visų pirma dėl „Netflix“ serialo „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), kurio trečiasis sezonas prasidėjo liepos 4 d., taip pat ir dėl paauglių muilo operos „Riverdeilas“ (angl. Riverdale) bei serialu paversto daugiatomio „Sostų karai“ (angl. Game of Thrones, GoT). (D.B. Weissas, vienas iš GoT kūrėjų, prisipažįsta metų metais maniakiškai žaidęs D&D.) Taigi profesionalus požemių valdymas tampa verslu, o kai kuriems – netgi karjera.
Pavyzdžiui, galite nusisamdyti D. Chulicką, kad asmeniškai jums pravestų įvadinį D&D kursą: tai kainuos 300 dolerių ir užtruks iki keturių valandų; už 500 dolerių jis atvyks į jūsų biurą ir suorganizuos komandinį D&D užsiėmimą. Jis gali išnuomoti visą studiją, specialiai sukurtą transliuoti žaidimus, kuriuos jis kas savaitę žaidžia platformoje „Twitch“, kur turi 150 sekėjų, kiekvieną mėnesį mokančių po 4,99 dolerius už prenumeratą.
Jis taip pat turi 4200 elektroninių adresatų sąrašą ir keturis rėmėjus, kurie tiekia specialias žaidimo detales, alų ar žemėlapius mainais už DM patarimus. Už sutartinį mokestį jis parengs specialius mūšių žemėlapius, pakonsultuos dėl įvairių žaidimo priedų įsigijimo ir suorganizuos bernvakarį, šeimos susitikimą ar vaikų gimtadienį. Šiuo metu jis turi užsakymų keletui mėnesių į priekį ir ilgą laukiančiųjų sąrašą.
D&D žaidėjai priskiria sau vieno ar kito fantastinio personažo vaidmenį ir leidžiasi į DM sugalvotą misiją. Dalyviai stumia siužetą į priekį, ridendami 20 pusių kauliuką ir skleisdami kerus, galabydami monstrus ir pan. – dviejų vienodų žaidimų nerasite. Žaidimas gali užtrukti porą valandų arba kiaurą naktį; kai kurie žaidžia ir po kelis mėnesius, priklausomai nuo DM parengtos istorijos. Galvokite apie tai kaip apie superherojų filmo franšizę: galite pasižiūrėti pirmąją dalį ir sustoti įdomiausioje vietoje, arba galite eiti per visus tęsinius.
Būti profesionaliu DM daugeliu atžvilgių yra puikus papildomas darbas. Naujausiame D&D leidime jiems suteikiama nemažai laisvės miklinant kūrybinį raumenį ir galvojant istoriją; kuo geresnis pasakorius yra DM, tuo geresnė visų žaidėjų patirtis. „Manau, tame yra kažkas terapinio, – svarsto D. Chulickas. – Eskeipizmas yra puiku. O šį žaidimą žaisti nesunku ir jis labai įtraukia.“
„Wizards“ nuo 1999 m. yra „Hasbro Inc.“ dukterinė įmonė. N. Stewartas teigia, kad penktojo leidimo, kuris pasirodė 2014 m., pardavimai 2017 m. išaugo 41 proc., o 2018 m. – dar 52 proc. (kol kas tai rekordiniai žaidimo pardavimo metai). Pasak „Wizards“, kasmet žaidimą žaidžia maždaug 40 milijonų žmonių. Nors „Dungeons & Dragons“ nedominuoja esporto pasaulyje taip, kaip, sakykim, „Overwatch“, D&D srautai yra auganti rinka – ir būdas pritraukti naujų žaidėjų. 2017 m. devyni milijonai žmonių žiūrėjo, kaip platformoje „Twitch“ žaidžiamas D&D, pasinerdami į žaidimo pasaulį, nors patys nė karto neišmetė nei kauliuko, nei burto.
Nors dauguma aistringų žaidimo gerbėjų džiaugiasi tokiu staigiu jo išpopuliarėjimu, sauja puristų interneto forumuose putoja, kad profesionalus požemių valdymas sukuria etinių problemų painiavą. „D&D žaidžia įvairūs žmonės, ir su kai kuriais gali būti labai sunku susitarti, jei jie nėra tavo draugai“, – sako Svenas Anderssonas, Švedijos Geteborgo DM, kuris žaidimus – nemokamai – organizuoja nuo savo paauglystės 9-ajame dešimtmetyje.
Žaidimas iš esmės reikalauja bendradarbiavimo, tačiau taisyklių nepaisantys žaidėjai visada bando dominuoti ar net sabotuoti komandos veiksmus. Dalis DM atsakomybės – laikyti juos už pavadžio. „Ką darote, kai gaunate agresyvų žaidėją, arba tokį, kuris elgiasi nesąžiningai? – klausia S. Anderssonas. – Ir jis yra jūsų klientas? Tiesiog išspiriate jį iš žaidimo? Kažin.“
N. Stewartas iš „Wizards of the Coast“, pažemių valdovai, kritikai ir žaidėjai giria didesnį penktojo D&D leidimo prieinamumą – supaprastintą taisyklių knygą ir palengvintus kai kuriuos techninius reikalavimus – leidžiantį pritraukti naują entuziastų kartą. Tačiau neabejotiną vaidmenį čia atliko ir jėgos, nepriklausančios nuo „Wizards“ įsikišimo. „Žiniukų kultūra išgyvena neregėtą pakilimą“, – pastebi N. Stewartas.
Reaguodami į išaugusią D&D paklausą, kai kurie profesionalūs DM dabar apmoko kitus profesionalus. Rory Philstromas, Amerikos evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius iš Blumingtono Minesotoje, save apibūdina kaip „pusiau profesionalų“ DM. Jo tinklalapyje pavaizduotas „fotošopintas“ Jėzus, laikantis D-20 kauliuką, o prierašas skelbia: „Mes, krikštyti Dievo vaikai, Kristaus vardu galime daryti visa, kas mus sustiprina. Vienas iš tokių dalykų – „Dungeons & Dragons“. Pavaryk!“
R. Philstromas vadovauja keturių dienų stovyklai „Pastoriai ir drakonai“ (angl. Pastors and Dragons), kuri kainuoja 440-675 dolerius ir išmoko naudotis D&D kaip priemone nagrinėti krikščioniškąjį mokymą ir pastiprinti dvasininko darbą. Jis taip pat veda aštuonių užsiėmimų mokymus savo prižiūrimai sutvirtinimo klasei, o jo bažnyčia du kartus per mėnesį rengia žaidimų vakarą. „Tai buvo tikras sprogimas“, – sako jis.
Pasak R. Philstromo, žaidimas iš dalies padeda jam kurti kolegiškus santykius ir naviguoti po „dvasininko realybę“ nuo jo įšventinimo 2012 m. „Prie stalo žmonės atsiskleidžia. Jie išverčia savo vaizduotės turinį į istoriją. Galite paklausti žaidėjų, kuo jie norėtų būti, ir jie atskleis įvairius savo asmenybės aspektus“, – sako jis. Jo požiūris ypatingai drąsus, atsižvelgiant į tai, kad „Dungeons & Dragons“ kadaise kėlė moralinę paniką tarp radikalių dešiniųjų krikščionių. 9-ajame dešimtmetyje buvo sulaukta nemažai kaltinimų, esą žaidimas skatina raganystes ir šėtono garbinimą. Priešininkai siejo jį su žmogžudystėmis ir savižudybėmis, tačiau tokių pretenzijų jau seniai nebegirdėti.
Augantis žaidimo populiarumas internete atnešė daugiau naujų galimybių – ypač tiems, kam nesisekė sukurti tradicinės karjeros. Bethany Dillingham, profesionali DM iš Goldsboro Niujorke teigia, kad vaikystėje išgyventa meilė žaidimui nutrūko 2008 m., kai ji, dar būdama vyru, įstojo į JAV karinį jūrų laivyną. Po septynerių metų ji metė laivyną ir pradėjo lyties keitimą. „Taigi tapau bedarbe, – prisimena ji. – Internete ieškojau būdų, kaip užmegzti ryšį su žmonėmis.“
Vėliau B. Dillingham internetu pradėjo teikti mokamas DM paslaugas. „Pamačiau, kad žaidėjų daug, bet labai trūksta požemių valdovų, – sako ji. – O žmonėms knieti žaisti. Taigi tariau: „Nagi, pabandykime, ar tai veikia.“ Gal ir keista, bet suveikė.“ B. Dillingham veda aštuonis žaidimus per savaitę, kurių kiekvienas trunka maždaug keturias valandas ir vienam žaidėjui kainuoja 15 dolerių.
Aukštesniame kainų spektro gale rasime Johną Clarką iš Los Andželo, dienomis vadovaujantį „Paramount“ studijai, o naktimis – žvaigždžių požemių žaidimams. J. Clarko verslas išaugo iš Los Andželo „D&D MeetUp“ grupės moderavimo – tai viena didžiausių tokių grupių šalyje, apimanti 950 narių. Per tą laiką, kai prieš kelerius metus jis paliko grupę ir išėjo auginti gimusios dukters, narių skaičius pasiekė 1700.
Pastebėjęs aukštesnio lygio požemių valdymo poreikį – labiau individualizuoto, įtraukiančio, reikalaujančio įvairių technikų ir detalesnio istorijos vystymo – jis suprato, kad jo, kaip profesionalaus aktoriaus, įgūdžiai naujoje karjeroje gali padėti susikrauti turtą. „Nebegali dirbti už „Cheetos“, – sako jis. – Privalai sukurti didesnę vertę. Jei nemoki suvaidinti dešimties skirtingų akcentų, būk vakarėlio siela. Įdomumo faktorius turi būti labai, labai aukštas.“
Negana to, kad organizuoja žaidimus garsiems klientams (mandagiai atsisakęs išduoti jų vardus), J. Clarkas už 100 dolerių siūlo valandos trukmės privačias pamokas. Už papildomą mokestį jis rengia žaidimus Houdinio kambaryje „Magic Castle“ – garsiame privačiame Holivudo klube.
Tuo metu San Franciske į D. Chulicko namus įžengia naujieji žaidėjai. Amanda Perry, Justinas Stuartas Paulas ir Shashiras Reddy sukryžiavę kojas sėdi aplink žurnalinį staliuką, siurbčiodami alų ir kramsnodami daržovių picą. Kaip ir daugelis D. Chulicko klientų, apie jo teikiamas paslaugas jie išgirdo iš pažįstamų. A. Perry prisipažįsta išbandžiusi žaidimą dar vidurinėje ir vieno kalnų žygio metu pakvietusi bičiulį vėl jį sužaisti. (Tas bičiulis, Robby Justesenas, yra vienas iš D. Chulicko reguliarių savaitinių „Twitch“ srautų sekėjų. Jo veikėjas Bruzas yra 8 lygio barbaras, o tai reiškia, kad jau įveikė tam tikrus iššūkius ir atrakino daugiau funkcijų.)
D. Chulickas, įsitaisęs ant sofos krašto, palinksta arčiau ir instruktuoja žaidėjus apie šio vakaro žaidimą. Jie priklausys „nuotykių ieškotojų draugijai“, sako jis, „kaip „Blackwater“, tik geriau.“ Gavę ir perskaitę veikėjų aprašymus, jie išsirenka elfą burtininką – nes jis mokės gudrių užkeikimų; elfą reindžerį, mokantį gerai laipioti ir išmintingą; ir raganių, gerai matantį tamsoje. „Ar galiu pasivadinti Orlando Bloomu?” – klausia elfas reindžeris, arba J. S. Paulas, turėdamas omenyje aktorių, vaidinusį elfų princą „Žiedų valdovo“ (ang. Lord of the Rings) filmuose. D. Chulickas neprieštarauja.
Jis prisitraukia nešiojamąjį kompiuterį ir įjungia paslaptingą muziką iš „Spotify“, kurioje girdėti okarinos ir pano fleitos garsai. Tada nupasakoja žaidimo pradžios sceną: veikėjai pasiklysta miške ir atsiduria smuklėje. Jis pats apsiima vaidinti škotą barmeną, imituoja miško žvėries urzgimą ir laumės cypimą. Epinis garso takelis pereina į miško garsus, kurie susilieja su San Francisko gatvių šurmuliu, sklindančiu pro atvirą langą. „Ar ten lauke tikra varna?“ – staiga klausia A. Perry. – Ar ji iš žaidimo?“
Suraukę antakius žaidėjai ginčijasi dėl tolesnės taktikos. Trijulė sąžiningai rašosi taškus ant mažų nutrinamų lentelių ir rūpestingai nagrinėja veikėjų aprašymus, kad nuspręstų, kuriomis galiomis gali pasinaudoti. „Atminkite, – sako D. Chulickas. – Čia jūsų komandos draugai. Jūs bandote bendromis jėgomis įveikti priešus.“ Vienu metu Sh. Reddy miškų būtybei parduoda gyvybės draudimo polisą. Galų gale, po daugelio kauliukų metimų ir komandinių sprendimų, grupė nugalabija laumę, ir D. Chulickas palieka juos intriguojančioje nežinomybėje – kas dar gali jų laukti pasislėpęs miške?
„Ir šioje vietoje mes užbaigsime šio vakaro seansą“, – paskelbia jis, o žaidėjai choru sušunka: „Neeee!“ Jie paploja, o tada D. Chulickas atsako į klausimus apie galvosūkių ir užduočių, kurias jis ką tik padėjo jiems įveikti, vingrybes. Žaidėjams padėkojus ir patraukus durų link, A. Perry atsidūsta. „Buvo intensyvu“, – sako ji.