Rusijai sunkiai sekasi įgyvendinti didžiąją Putino svajonę

Rusijos prezidento Vladimiro Putino vadinamieji nacionaliniai projektai – išlaidų planai, skirti atnaujinti ekonominį augimą Rusijoje, – regis, stringa. Keista, bet problema – ne pinigai. Yra pinigų jiems finansuoti, bet Rusijos biurokratinis aparatas jų nepanaudos, greičiausiai baimindamasis atsakomybės dėl blogo rezultato.

Pagal projektus numatyta iš viso išleisti 25,7 trln. rublių (400 mlrd. JAV dolerių) iki 2024 metų. Taip siekiama pagerinti Rusijos gyvenimo kokybę pačia plačiausia prasme – nuo pastangų užtikrinti geresnę sveikatos apsaugą ir mokyklinio lavinimo programą iki mėginimų pertvarkyti sovietiniais laikais kurtus miestus, kad šie būtų labiau tinkami gyventi.

V. Putinas žino apie savo smunkantį populiarumą ir jis pasiryžęs įrodyti rusams iki savo dabartinės kadencijos pabaigos, 2024 metų, kad yra pajėgus vykdyti ne tik kietą užsienio politiką. Tačiau programa, apie kurią pirmą kartą buvo paskelbta pernai, juda iš lėto.

Dar šių metų lapkritį Audito rūmai, Rusijos biudžeto priežiūros institucija, paskelbė ataskaitą apie pirmų devynių 2019 metų mėnesių federalinių išlaidų būklę. Remiantis dokumentu, nors bendros biudžeto išlaidos pasiekė 62,9 proc. metinių asignavimų (žemiausias rodiklis šiuo metų laiku nuo bent 2010-ųjų), išlaidos dvylikai nacionalinių projektų, taip pat su projektais susiję planai modernizuoti Rusijos „pagrindinio tinklo infrastruktūrą“, tokią kaip uostai ir geležinkeliai, sudarė tik 52,1 proc. šiems metams numatytos sumos.

Kai kuriems projektams, ypač tiems, kuriais stengiamasi sustiprinti Rusijos skaitmeninę ekonomiką, įgyvendinti turimos lėšos faktiškai nebuvo panaudotos. O bendros projektų išlaidos, susijusios su pirkimais, – atskirai nuo tokių išlaidų formų kaip subsidijos ar pervedimai regioninei valdžiai, – tesiekė 14 proc. metams numatytos sumos.

Rusijai reguliariai nepavyksta panaudoti viso savo konkrečių metų biudžeto. 2018 metų pabaigoje liko nepanaudoti 778 mlrd. rublių (12,1 mlrd. JAV dolerių). Šiais metais Audito rūmų vadovas Aleksejus Kudrinas prognozuoja 1 trln. rublių nepanaudotą likutį, daugiausia dėl nepakankamų išlaidų nacionaliniams projektams. A. Kudrinas, buvęs šalies finansų ministras, yra garsiausias iš Rusijos „sisteminių liberalų“, V. Putino lojalistų, kurie palaiko pažangesnes vyriausybės politikas. Trečiadienį Rusijos parlamente jis kalbėjo:

„Kodėl mes neišleidžiame trilijono rublių, arba vieno proc. BVP? Žinoma, juk nesakysime, kad turime per daug pinigų ir dėl to nepajėgiame jų išleisti. Mano nuomone, taip yra dėl žemos kokybės vyriausybės.“

2017 metais A. Kudrinas ir jo kolega ekonomistas Aleksandras Knobelis paskelbė straipsnį, kuriame tvirtino, jog Rusija išleidžia per daug pinigų toms programoms, kurių išlaidos silpnai ar neigiamai koreliuojamos su ekonominiu augimu, tokioms kaip gynybos ar saugumo, ir per mažai toms programoms, kurios skatina plėtrą, pavyzdžiui, švietimo. Nacionaliniai projektai bent iš dalies yra V. Putino reakcija į A. Kudrino ir A. Knobelio pamąstymus.

A. Kudrinas savo pareiškimu parlamentui nori pabrėžti, kad biurokratai tiesiog neišmano, kaip vykdyti augimą skatinančius projektus. Tačiau labiau tikėtina, kad jie tik bijo leisti paskirtus pinigus tokiomis priemonėmis, kurios užtrauktų bėdų. Kadangi nacionaliniai projektai yra V. Putino asmeninis planas, jie mėgaujasi prezidento kuruojamo vykdomojo aparato, įgaunančio vis didesnės įtakos ir gerai finansuojamo, dėmesiu. V. Putinas nori būti tikras, kad paskirti pinigai nebus pavogti.

Tačiau to pasiekti nėra lengva. Kaip kad šią savaitę tviteryje rašė Sergejus Aleksašenka, buvęs centrinio banko valdytojas ir šiuo metu V. Putino oponentas, biudžeto lėšų panaudojimo reikalavimai yra surašyti taip, kad jų „neįmanoma laikytis nepažeidžiant taisyklių. Kai pareigūnas klausia savęs, ar jis norėtų turėti reikalų su prokuratūra, atsakymas vienareikšmiškas – velniop tuos nacionalinius projektus!“

Rinktinė V. Putino bičiulių grupelė vis dar gali pasipelnyti iš valdžios sektoriaus išlaidų. Pavyzdžiui, šią savaitę vienos bendrovės, priklausančios V. Putino dziudo treniruočių partneriui Arkadijui Rotenbergui, vadovas pareiškė, kad vyriausybės finansuojama tilto tarp žemyninės Rusijos bei Krymo statyba būtų bent jau nenuostolingas projektas.

Bet ne taip seniai A. Rotenbergas pardavė vieną iš įmonių, susijusių su statyba, valstybės kontroliuojamai dujų gamintojai „Gazprom“ už 75 mlrd. rublių; jis yra nupirkęs penkias įmones, kurias įliejo į tą bendrovę už 8,3 mlrd. rublių 2008 metais, – būtent iš „Gazprom“.

Žinoma, ne visi sugeba pasinaudoti tokiomis schemomis. Rusų biurokratai ir subsidijų gavėjai reguliariai areštuojami ir teisiami už valstybės lėšų švaistymą, net kai būna pasiekę patenkinamų rezultatų. Kirilui Serebrenikovui, garsiam teatro režisieriui ir Maskvos inteligentijos numylėtiniui, buvo skirtas devyniolikos mėnesių namų areštas dėl kaltinimų valstybės lėšų grobstymu, nors jam pavyko parodyti vaizdo įrašus tų spektaklių, kurių finansavimas buvo panaudotas griežtai laikantis sutarties sąlygų. Jis iki šiol nėra visiškai išteisintas.

Dar šių metų lapkritį generalinė prokuratūra paskelbė nustačiusi 2500 įvairių pažeidimų administruojant nacionalinius projektus, daugiausia susijusių su subsidijų paskirstymu ir pirkimais. Dėl kai kurių iš jų bus iškeltos baudžiamosios bylos; nieko keista, kad viešiesiems pirkimams numatytų asignavimų iki rugsėjo pabaigos buvo panaudota tik 14 procentų.

Iš lėto judantis Rusijos nacionalizavimas, diriguojant V. Putinui, ir šį procesą lydintis vykdymo institucijų įgalinimas kelia dilemą. Nepakanka privačių iniciatyvų ir privačių investicijų norint paskatinti metinį augimą daugiau kaip 1–2 proc., bet dėl išplitusios korupcijos net V. Putinas netiki valstybės išlaidų efektyvumu.

Galiausiai valstybės lėšos vis tiek keliauja „žaidėjams“, turintiems pakankamai gerų ryšių, norint išvengti baudžiamojo persekiojimo, o kitur – sulaikomos. Unikalus Rusijos derinukas – besotės valstybės, papirkinėjimo kultūros ir pernelyg centralizuotos kontrolės – ir toliau trukdo jai suvokti savo ekonominį potencialą.