Apie 200 gyventojų turintis Simris demonstruoja, kad technologiškai įmanoma gyventi nepriklausomai nuo nacionalinio energijos tinklo. Kaimo gyventojai namuose naudoja vietinę atsinaujinančią energiją, laikomą šaldiklio dydžio baterijose.
Mūsų amžiuje, kai elektros energijos tiekimo trikdžių rizika vis didėja, šis eksperimentas galėtų būti atkartotas ir kitur, kai tik Europos Sąjunga priims įstatymus, leidžiančius organizuoti tokius projektus. Simrio namų ūkiai naudojasi krintančiomis atsinaujinančios energijos ir baterijų sąnaudomis ir kartu patenkina savarankiškumo troškimą. Gerokai mažesnės komunalinių paslaugų sąskaitos – tai tik papildomas privalumas.
„Tiesiog atrodo teisinga naudoti viską, kas už dyką nukrenta iš dangaus“, – teigia Larsas Goranas Lefvertas, persikėlęs į Simrį iš Stokholmo, kai jo žmona Karin išėjo į pensiją. Jiedu turi 20 saulės kolektorių, užkeltų ant dviejų pastatų abipus žalumos nestokojančio kiemo. Pagrindinė baterija laikoma ūkiniame pastate. Bet koks energijos perteklius parduodamas Vokietijos energetikos milžinei „EON SE“, valdančiai vietinį tinklą ir įgyvendinančiai projektą kaip eksperimentą, paremtą ES finansavimu.
Tradiciškai elektros energiją tiekia didelės elektrinės, naudojančios iškastinį kurą arba branduolinę energiją. Nacionaliniais tinklais energija paskirstoma mažesniems paskirstymo tinklams ir galutiniams vartotojams. Rūpesčiai dėl klimato kaitos ir energetinio saugumo šiam verslo modeliui kelia vis daugiau iššūkių. Komunalinių paslaugų įmonės, raginamos įstatymų leidėjų, pradeda taikyti atsinaujinančių išteklių sprendimus, mokosi iš eksperimentinių projektų ir ieško būdų, kaip iš jų užsidirbti.
Atsinaujinančios energijos augimas atneša švaresnę elektros energiją ir leidžia žmonėms išbandyti naujus pasiūlos ir paklausos modelius. Kaimo gyventojai tokiose vietovėse kaip Simris, kur netrūksta vėjo ir saulės, naudojasi krintančiomis baterijų kainomis ir vyriausybės paskatomis investuoti į saulės kolektorius. Dabar jie vis dažniau parduoda savo energiją komunalinių paslaugų įmonėms. Dar vienas 5000 gyventojų kaimas, eksperimentuojantis su vietiniais tinklais – Hindelangas Vokietijoje.
Švedijos Provansas
Simris įsikūręs ant kalvų maždaug už pusantro kilometro nuo Baltijos jūros, pačiuose šalies pietryčiuose – vietovėje, vadinamoje Švedijos Provansu. Praeitis ir ateitis susilieja šalia baltos akmeninės bažnyčios, kur XI a. runų akmenys stovi greta elektromobilių įkrovimo stotelės.
Neseniai apsilankius Simryje, dangus buvo mėlynas, o vėjas gaivus, suteikiantis gausybę žalios energijos. Duomenys realiu laiku „EON“ svetainėje parodė, kad vėjo ir saulės jėgainės pagamino kur kas daugiau energijos, nei sunaudojo visas kaimas.
Tai buvo sunkiai išmokta pamoka, sako „EON“ projektų vadovas Jorgenas Rosvallas. Vieni didžiausių iššūkių buvo palaikyti sistemoje tinkamą dažnį ir subalansuoti pasiūlą ir paklausą, naudojant viską – nuo saulės ir vėjo jėgainių iki šilumos siurblių, kolektorių ir karšto vandens cilindrų namuose. Kaimo gyventojai ir toliau liko savo energijos tiekėjo klientais.
„Būtų puiku, jei Simris galėtų pasitarnauti pavyzdžiu kitiems kaimams, – teigia J. Rosvallas. – Dirbame ir prie kitų projektų – ne tik Švedijoje, bet ir visur, kur veikia „EON“.
Didžiausia Šiaurės Europos energetikos kompanija „Vattenfall AB“ taip pat tyrinėja šį pramonės aspektą.
„Tai svarbi dėlionės detalė, tačiau ji neišspręs visų didelių iššūkių, su kuriais susiduriame“, – sakė Anna Borg, komunalinių paslaugų įmonės direktorė.
Tarpusavio tinklai
Nacionaliniais tinklais nebesinaudojančios bendruomenės gali pradėti rastis visoje Europoje, kai vėliau šiais metais įsigalios naujas įstatymas, leidžiantis sudaryti tarpusavio energetikos sandorius.
Naujausi Europos Komisijos skaičiavimai 2016 m. parodė, kad iki dešimtmečio pabaigos 17 proc. vėjo jėgainių ir 21 proc. saulės energijos projektų gali priklausyti piliečių vadovaujamoms energetikos bendruomenėms. Kitas 2016 m. tyrimas prognozavo, kad beveik pusė ES namų iki 2050 m. gamins atsinaujinančią energiją.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Atsinaujinančios energijos sąnaudos smarkiai sumažėjo, o ES iki amžiaus vidurio išsikėlė klimato neutralumo tikslą. Bloko švarios energijos pakete bus pripažinta piliečių teisė tiesiogiai dalyvauti energetikos pramonėje, oficialiai nustatant teisinę sistemą vadinamosioms „energetikos bendruomenėms“.
„Švarios energijos paketas taps tvirtu pagrindu platesniam visuomenės įsitraukimui į energetikos sistemas, be kurio mums nepavyks įgyvendinti nulinių emisijų tikslų, – sakė Iainas Soutaras, Jungtinės Karalystės Ekseterio universiteto žmonių geografijos dėstytojas. – Svarbu, kad elektros energijos rinkos neatsiliktų nuo technologinių ir politinių permainų, o CEP suteikia labai reikalingą postūmį reguliavimo pokyčiams visose valstybėse narėse.“
Europa vadovaus decentralizuotai energetikai. Užsidarant anglies, dujų ir atominėms elektrinėms, vidutinis stoties pajėgumas sumažės. „BloombergNEF“ apskaičiavimais, 2050 m. pasaulinė mediana bus 158 megavatai – šeštadalis šiandieninės produkcijos. Europoje ji sumažės iki vos 32 megavatų, o daugiau nei du trečdaliai energijos atiteks mažiems vietiniams, o ne dideliems nacionaliniams tinklams.
Vis dėlto ES pabrėžė tiekimo saugumo riziką ir pažymėjo, kad vietinės iniciatyvos vis tiek turės būti susietos su pagrindiniu tinklu – ekstremalių situacijų atveju. Mažųjų tinklų išplėtimas nesuskaičiuojamoje daugybėje bendruomenių bus nelengva užduotis.
Teksase vasarį trūkinėjęs elektros energijos tiekimas parodė, kad net ir saulės kolektoriais nukrautas stogas nepadės, jei namų savininkai neturės tinkamos saugojimo įrangos. Tai iliustruoja internetinis vaizdo įrašas: visiškai užtemusiame Hiustono rajone vienintelį namą apšviečia „Tesla Powerwall“.
Vokietijos saulės energijos bumas privertė namų savininkus rimtai apsvarstyti vietinius energetikos sprendimus, pasakoja Fredrikas Lundstromas, Švedijos energetikos agentūros programų vadovas. Vis daugiau žmonių, vadinamų „prosumeriais“, nori, kad jų elektros energija liktų kaimynystėje, o ne patektų į regioninį tinklą.
„Energetikos sistema veiks panašiai kaip nešiojamasis kompiuteris, – teigia F. Lundstromas. – Nors ir ištraukiate kištuką, vis tiek galite su juo dirbti.“
Tuo tarpu Simryje Helen Tornblom, gyvenanti raudonų plytų buvusioje kaimo mokykloje, pastatytoje 1912 m., jau laukia ateinančių mėnesių, nes jos komunalinių paslaugų sąskaitoje susikaupė didelis kreditas. Ir ji vis dar galvoja, kaip sutaupyti elektros energiją.
„Pakeičiau namo duris, nes jau nusibodo nuolat prarasti šilumą, – sako ji. – Ir apšiltinau visus langus.“